69.65.85.69

Jis visada galvojo, kad Jie gimsta iš vėjo.

Tik iškeliavęs suprato, kad vėjo ten niekada nebuvo. Tik karščiu šnabždantis virpėjimas.

Tik sugrįžęs išskaitė begalinį ilgesį savo akyse, kai žvelgė į vienintelę smulkutę vandens versmę. Tik čia buvo namai.

Jo tauta gyveno oazėse, kurios iš trijų pusių ribojosi su smėlio ir pilkų akmenų plyne. Trys nedidelės bendruomenės buvo labai skirtingos, bet vadino save tuo pačiu vardu, – nambungai - kalbėjo ta pačia kalba ir...buvo labai nepaprastos.

Nambungai neturėjo dievų. Netikėjo jie ir dvasiomis. Nesimeldė protėviams. Neaukojo gamtos jėgoms. Iš jokių medžiagų nelipdė totemų, nepiešė simbolių, nešoko ritualinių šokių, nekūrė dainų.

Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad bendruomenė tiesiog neturi religinio kulto.

Bet, pats negimęs nambungu, negalėjai žinoti.

Negalėjai žinoti, kad jų dievas yra pati plynė.

Kad jų dvasios gyveno ant kiekvieno bokštelio pavidalo akmens plynėje.

Kad jos buvo visa – protėviai, esantieji ir jų palikuonys.

Kad joms nereikėjo aukoti, tik – kalbėtis.

Kad joms nereikėjo totemų, simbolių, nes jos buvo... tikros.

Kad joms nereikėjo kvietimo šokių – jos visada ten būdavo.

Kad joms nereikėjo dainų, kurios papasakotų apie viską palikuonims – gimęs nambungu tai jau žinodavai.

Svarbiausia – nambungams nereikėjo kalbėti APIE savo religija, praktiškai – tik SU ja.

Tad pasaulyje niekada ir nebuvo ištartas nė vienas žodis apie tai, kuo tiki nambungai. Jie tai suprasdavo be žodžių. Kiekvienas turėjo savą, unikalią religiją ir kartu visiškai tokią pačią kaip jo tautiečiai.

Nambungai šypsodavosi, kai vienas iš jų vakare pakildavo iš žmonių rato, susispietusio aplink laužą, ir, palikęs sulu, vietinio gėrimo, kuris padėdavo ištverti vandens trūkumą dykumoje, puodelį, nužingsniuodavo link bokštelius primenančių akmenų nusagstytos plynės. „Išėjo kalbėtis“ – pagalvodavo ir toliau dirbdavo savo kasdienius darbus.

Ir jis, Gholis, išeidavo kalbėtis. Beveik kasdien. Būtybės, gyvenančios ant bokštelių formos akmenų, buvo jo gyvenimas. Jo nuostaba. Jo patirtis. Jo žinios ir išmintis.

Jo namai.

Bet vieną dieną jis iškeliavo. Berniukas iš neatrastos nambungų tautos, kuris pats atrado didžiulį pasaulį. Išmoko, pamatė, patyrė tiek daug visko. Ir pagaliau suprato, kad jie negali gimti iš vėjo. Nes vėjo jo plynėje niekada nebuvo.

Tai supratęs žinojo, kad turi grįžti. Nes tik ten galėjo išskaityti begalinį ilgesį savo akyse. Nes tik ten buvo namai.

Gholis niekada taip ir neprabilo apie nambungų religiją. Na, bent jau „aš“ vardu.

Jis vienintelis iš nambungų tautos išmoko rašyti. Nepažįstama, jiems niekada nematyta kalba.

Ir vienintelis suprato, kad popieriuje, kaip ir ant bokštelių pavidalo akmenų gali gyventi būtybės, su kuriomis gali kalbėtis, kuriomis gali apsimesti, kurioms gali viską papasakoti.

Šią akimirką, tai skaitydami, jūs patys, išgėrę sulu ir išėję į akmenimis nusagstytą plynę, kalbatės su nambungų bokštelių būtybėmis. Tik truputį kitaip.

Tai ir yra Gholio tautos religija. Kuri visgi gimsta iš vėjo.

*288 – 289* Bokštelių plynė

guster - lightning rod. mp3

2008 05 15 10.58

One sleepy poppy flower woke her red deepness and on her blossom there was writen:


-Waking up in the morning for a Nothing feeling
-Wanting the whole world not to know you for an hour or two
-Suddenly opening your eyes, when everything is faded by a warm summerly sun
-Getting into some sort of trance while listening to Popplagið
-Lusting for someone to fondle your head and back
-Pining for the alley of the paper - covered trees


I picked the flower and all the words printed the skin of my hands.

Probably, I'm dropped.

2008 05 12 11.56

Naktimis ji visuomet sapnuodavo tą būtybę žalvario sparnais. Vėl ir vėl. Kiekvieną naktį.
Ji išnirdavo pačioje netikėčiausioje sapno vietoje ir visuomet nusklęsdavo virš juodų tamsių, rūko paslėptų slėnių.
Vos vienai akimirkai ar visam sapnui. Žalvario paukštis visuomet būdavo ten. Atsibudus telikdavo tik dar kartą pagalvoti: "Ir vėl."
O kažkur giliai jos pasąmonėje, lyg kodas ant mažos šifruotos juostelės, tūnojo pranešimas:
"Turiu. Surasti. Tą. Būtybę."
Ir šiandien, po dešimčių metų ieškojimų, ji pagaliau stovėjo prieš tuos juodus, paslėptus slėnius. Iš tiesų jie buvo veikiau pilki, kaip lauko akmuo.
Atgręžusi veidą vėjui ir rūkui ir ištiesusi rankas lyg tuos žalvario sparnus, ji stovėjo ant skardžio.
Žvelgė į nesibaigiantį pilką kraštovaizdį ir žinojo. Žinojo, kad liko nedaug. Metai, dveji, daugiausia ketveri.
Pėsčiomis pereiti pilkuosius slėnius, o už jų, ten kur dabar tiesiasi horizontas, jos laukia būtybė žalvario sparnais.
Jos Brolis, jos Mylimas, jos Sielos dalis. Viskas kartu.
Kuris atmes į šalį savo žalvario sparnus priimdamas į glėbį ir pakels į svaigų aukštį nusinešdamas tolyn, dar toliau už pilko horizonto.
Tai bus kažkas panašaus į jausmą, lyg kristum į minkštą žalią žolę, kai virš tavęs plyti giedras ir sodriai žydras šiltos vasaros dangus.
Amžina palaima.
Jai pasiekti reikėjo tiek nedaug. Tik pasiryžti keliauti per tamsius slėnius.
Bet ji dvejojo.
Net sapnai kas naktį negalėjo užgožti minties, užrašytos sąmonėje aiškiomis juodomis raidėmis:
"Amžina palaima=Amžina kančia"

Jai tai reiškė tą patį.
Nusklendus už horizonto, jo nebelikdavo.



* 650-651 * Alzatija

2008 05 05 23.34

Bevardis herojus guli ant asfalto ir užsimerkęs bando suskaičiuoti kelias kūno dalis jam skauda. O skauda taip, kad atrodo vien tik skausmas galėtų užpildyti visą erdvę aplink. Todėl jis ir skaičiuoja. Taip skauda mažiau. Jis racionalizuoja skausmą.
O kas pasakys kiek vakarų iki šiol jis, atsigulęs į lovą, įsivaizduodavo kaip aplink jo kūną lėtai brėžiama plati balta linija. Kiekvieną vakarą matydavo tai savo galvoje, vos tik atsigulęs į šeimyninę lovą.
Tiesa, vieną dieną žmona pareiškė, kad jo nekenčia, kad jis ne tikras vyras, kad kaimynas Antanas daug tikresnis ir liepė nešdintis iš namų. Jis tylėdamas susirinko daiktus, vis dar tylėdamas atsistojo priešais savo žmoną, įsakmiai stypsančią šalia atidarytų durų, ir tuomet pasipylė tokia keiksmažodžių tirada, kokia tikriausiai būtų privertusi pabalti net patį blogio demoną. Jis net nebuvo tikras, ar kai kuriuos iš tų žodžių dar kada nors per savo pusės amžiaus ilgio gyvenimą iš vis buvo ištaręs. Bet išėjo šypsodamasis.
Kitą dieną metė darbą ir išėjo į pensiją. Susirado kuklų butuką miesto pakraštyje ir kasdien pasidovanodavo sau ką nors, kam prieš tai visuomet pasakydavo ne. Tiesa, aplenkdamas tik vieną troškimą, kuris tūnojo taip giliai jo sielos tamsoje, kad tikriausiai būtų tiesiog miręs nuo vieno vienintelio saulės spindulėlio.
Ir vistiek kasnakt prieš užmigdamas matydavo tą pačią baltą liniją, lėtai brėžiamą aplink jį.
O dienos vis dažniau nuskęsdavo ant pačio vyno stiklo dugno. Ir mūsų bevardis herojus ėmė atvirai dėbčioti į žmones, paprasčiausius praeivius gatvėje, su piktu nepasitikėjimu. Tik to nepasitikėjimo dugne galėjai įžvelgti mažą juodą klausiantį taškelį, kuris visur ieškojo pritarimo. Gerai įsižiūrėjęs.
Bevardis herojus tyso ant asfalto ir skaičiuoja sekundes. Skaičiuoja, kiek laiko jam skauda. Nes taip skauda mažiau. Užmerkęs savo tyras ir dideles, beveik vaikiškas, akis jis nemato kaip dramatiškai iš tiesų atrodo šis vaizdas.
Bevardis herojus tyso ant pilko asfalto, gatvės viduryje, o aplink jį vėjas sklaido iš seno, suklypusio portfelio pasklidusius baltus popieriaus lapus. Jo rankos, švelnios, beveik moteriškos rankos, trūkčioja nuo skausmo, o ant šaligatvio pradedančios buriuotis pusamžės moteriškės ima aikčioti į šių trūkčiojimų ritmą.
Kažkas prasibrauna pro žmonių būrį, pripuola prie mūsų bevardžio herojaus, bando patikrinti jo pulsą ir sušunka:
- Greitąją! Greičiau!
Bevardis herojus dar pagalvoja, kad vertėtų paprašyti, kad kas nors aplink jo kūną apibrėžtų plačią baltą liniją, bet jau nebespėja to ištarti, kai jį nusineša begalinis silpnumas ir tamsa.
Vėjas nurimsta ir balti popieriaus lapai nebesklaidomi paklusniai sugula aplink bevardžio herojaus kūną. Ant jų lieka besiburiuojančių smalsuolių pėdos. Eismas gatve sutrinka visam pusdieniui.





P.S. Bevardis herojus buvo vardu Rimas. Ir moterys jam niekada nepatiko.