69.65.85.69

2008 04 29 12.14

Wake up for the bottomless sky
Streching hands, catching the crawling bugs
The song, the place, absence feeling
Whole sea in my loving arms.

But the wind took the sea
And I hold the strings of it's carriage
Buses rushing in the fake morning glow.
The thickness of the cripled butterfly wings.

I sleep in your bed
I walk in your shoes
Rusty leaves, empty boxes
Appearing from twilight
All of a sudden, nothing at all
But the weight of the wings on your back.

2008 04 23 14.39

.... Bandė dainuoti grūsto stiklo prikimšta gerkle....


I'll trow away all the furniture,
glasses, carpets even the
wall paint.
No room for that.
I'll trow away the curtains,
flowers, bedroom clothing.
Wrong. Too old. Let's start.
Instead
I want a little table.
All painted up with leaves
And sunny yellow.
I want a pile of pillows,
cosy lights.
I want a window sill.
A dog
Some warmth.
And lots of tea.

I close my eyes and start to count.
Just...
One...
Two...
Three...


In the end, I'll reach the alley of the paper - covered trees.
I'll make a bed for Gods.
I'll sing, despite the broken glass.

Raudonas vakaro dangus nereiškė nieko. Net tylos.


When the world ends, will you be there, by my side??

2008 04 12 16.21 Juodkrantė

Ant lygios kaip stiklas jūros, iš bangų apglostytų medžio gabalėlių nusitiesčiau kelią. Ir gyvenčiau čia tol, kol jau tiesiog nebegirdėčiau bangų ošimo. Arba kol vanduo nugludintų mane pačią.
"Ten, kur aštri jūra praduria apvalų dangų ir yra horizontas. Dėl jo aš ir lieku."
Čia visada matosi horizontas.
Čia visuomet kvepia saule ir šiltu medžiu.
Čia gali pamiršti viską ir nebijoti - jūra prisimins.
"-Vis grįžti ir grįžti ir vis tas pats...
-To ir grįžti."

Ne veltui tokį vardą nešioju, tikrai neveltui...

...Cought up in regrets
and tangled in nets
instead of your arms wrapped around me...

2008 04 10 10.19

Tirštai žvaigždėtos naktys praleistos tolimoj šaly yra kaip tapymas ant audeklo. Švelnūs potėpiai, taškai ir linijos susijungia į vieną didžiulį, gerai pažįstamą panoraminį piešinį. Čia gyvena ir statūs snieguoti kalnai, šiek tiek aštriomis uolų briaunomis, ir minkštos, purios pievos, iš kurių niekada nesinori atsikelti, kai jau priguli....
Bet teptuko potėpiai vis dar dailina šį piešinį, margina jį spalvomis, subtiliai išlenktomis linijomis ar nedideliais taškeliais. Panoraminis peizažas jokiu būdu nėra baigtas. Kažin ar kada nors bus baigtas.
Tik ne visi teptuko potėpiai piešinį dailina. Yra ir nepasisekusių, kreivų, neapgalvotų. Tokių, po kurių paskui darosi baisu, nes ir mažas štrichelis gali sugadinti visą darbą.
Tokius norėtųsi ištrinti.
Taip, tapymas ant šilko nėra toks paprastas dalykas.
Ach, tiesa, ir vėl pamiršai patikrinti ar tai tikras šilkas, prieš dėdamas naują potėpį.
Ką gi, galbūt kitą kartą. Arba taip niekada ir nepatikrinsi. Turi gabalą audeklo ant kurio gali tapyti, tai kam dar klausti ar jis tikras? O gal vertėtų?
Bet kokiu atveju, tirštai žvaigždėtos naktys atrodo daug kupinesnės, kai jos - kaip tapymas ant audeklo.
Padeda išgyventi kitas tamsias naktis be mėnulio, be jokio šviesos pluoštelio.
Tačiau vistiek vėl ir vėl kvestionuoji savo piešimo sugebėjimus ir atsitraukęs bandai panoramoje įžvelgti tai, ko net nėra, kaltini save, kad niekaip negali to nupiešti.
Juk ne veltui Meilužis, jau miręs, "Tolimoj šaly" daugybę kartų kartoja: " O aš?!"

2008 04 03 23.35

"Aš" esu plunksna paukščio sparne.

Vaikas bėga grindiniu žemyn. Jo žingsniai labai netvirti, spyruokliuojantys. Pėdutes dėlioja greitai ir šiek tiek šleivai: prieš akis dar ilga nuokalnė nelygaus bruko. Iki pat upės.
Saulė žaidžia jo šviesiuose plaukuose. Jos spinduliai sūkuriuoja tarp švelnučių garbanų ir blyksi akyse.
Juokas. Mamos šypsena. Ryškus paguvėjimas praeivių veiduose.
Nė pats nepajunti, kaip tavo dalis - mintys, šypsena, tavo visa esmė - kartu su vaiku bėga žemyn, prie upės.
Čia sustoja. Spokso į tekantį vandenį. Smulkių bangelių raibuliai užburia. Pasaulis ir laikas sulėtėja. Balsai, prieš tai tylėję kaip nebyliai galvoje, ima virsti iš pradžių neaiškiu šnaresiu, vėliau - šnabždesiu. Vis ryškesniu. Persipinančiu tarpusavyje. Augančiu.
Atsiskyręs "aš", laikantis rankose tavo esmę, panašią į švytintį krištolinį rutulį, valandėlę išplėtęs akis spokso į hipnotizuojantį raibuliavimą, o tuomet puola į vandenį. Palikdamas kitą tavo pusę klykaujančią ant kranto. Kažkieno valiai.
O pats neria iki pat dugno ir pasiduoda srovei. Jaučia kaip su kiekviena akimirka upės tėkmė neša vis stipriau, įsitempia ir, atrodo, stengiasi greitį padidinti ne tik atsispirdamas nuo dugno akmenų, bet ir tiesiog akylai žvelgdamas į priekį. Į žalsvai mėlyną tolį.
Jūra.
Visos upės turėtų tekėti į Jūrą.
It's all about the water.
It's all about the sea.

Aš esu plunksna paukščio sparne.
Žuvėdros, kuri, įsitempusi kaip lynas, laikantis pagrindinę laivo burę, neria tiesiai į patvinusios, raibuliuojančios pavasario upės gelmes. Skrodžia vandenį tarsi peiliu beveik iki pat dugno. Tol, kol aštrus šio nedidelio paukščio snapas įsminga į kažką permatomą ir apvalų tarsi stiklinį rutulį. Kažką, ką po vandeniu laiko du delnai, ir...
suskaldo į tūstančių tūkstančius mažučių šukelių.


Sako, žodis "žuvis" yra kilęs iš žodžio "žuvęs".

Žuv'ėdra.

Ir Jūra, į kurią teka anaiptol ne visos upės.

2008 03 31 23.29

Kai guli viduryje kelio, tiesiog ant asfalto, vedančio į nežinią, galvoje kyla keistų minčių.
Netikėtai pastebi, kad saulė leidžiasi nepakartojamai gražiai, ir virš laukų kylantis plonytis rūkas, toks trapus, vos pastebimas, yra labai nuostabus. Kad jau pakankamai šilta ir paukščių vakarinės giesmės tapo daug įvairesnės, daugiabalsės, daugiasluoksnės ir beveik... matomos ore.
Pastebi visa tai ir visiškai pamiršti faktą, kad net keliu į nežinią bet kada gali pravažiuoti automobilis. O tu juk guli viduryje kelio, ant išpieštų dviejų baltų juostų!
Bet nepaisai to, vistiek guli ant grubaus juodo paviršiaus ir stebeiliji į vakarėjantį dangų. Pasukus galvą į kairę matai krūmelius, apkibusius tamsiomis, sudžiuvusiomis ir susitraukusiomis uogomis. Tikriausiai pernykštėmis.
Dešinėje nuo savęs, šiek tiek tolėliau, įžiūri pirmuosius šviesiai žalsvus lipnius pumpurus ant medžių šakų.
Dar kartą. Kairėje - sudžiuvusios uogos, dešinėje - sprogstantys pumpurai.
Guli. Nesikeli. Lauki atsėlinančios tamsos.
Stebi kaip į dangų kyla baltų dūmų draiskanos, vėl ir vėl keli pirštus prie lūpų
Užsimerkus matai, kaip linijos, nupieštos po tavimi, ima judėti ir bėgti į tolumą. Bet atmerkus akis jos vėl sustingsta ir lieka, tarsi įkalintos po tavimi.
Tamsa jau čia pat. Galbūt tamsoje iš tolėliau pastebėsi besiartinantį automobilį? Juk paukščiai jau nutilo, o ir šviesos turėtų matytis iš toliau....
Tik ką darysi tuomet? Net jei bėgsi, tai į kurią pusę?
Dar kartą.
Kai guli viduryje kelio, ant dviejų išpieštų linijų, vedančių į nežinią, galvoje kyla keistų minčių.
Even when there's nothing else to destroy, there's always yourself.