69.65.85.69

2007 11 03 20.01



Thrice. The Alchemy Index. Water

Tą naktį tamsaus indigo mėlynumo danguje skendo debesų putos gabalėliai. Kur ne kur, pro tarpą, galėjai įžiūrėti spindint žvaigždes, tačiau jos atrodė tolimos, blanko ir geso prieš purų debesų baltumą. Šiandien nakties dangų užkariavo jie, palengva plaukiantys su vėju ir tyliai pasakojantys savo trumpalaikės kasdienybės istorijas.
Jis iš lėto žingsniavo krantine. Retkarčiais žvilgtelėdavo į visiškai šalia savo vandenis nešančią upę, tačiau vis dažniau jo žvilgsnis apsistodavo ties kitapus gatvės, medžių šešėlyje ir atodangose, besirikiuojančiais namais. Kvadratėlių sankaupos, išrikiuotos tvarkinga linija, šimtų šimtai langų stačiakampių, žvelgiančių į upę. Dauguma jų spindėjo sodriai geltona spalva, už stiklų matėsi judančios žmonių figūros, mirguliuojantys televizoriaus, kompiuterio ekranai.
Į jo atmintį pamažu rėžėsi vaizdai. Šeimos mama šeimininkaujanti virtuvėje ir jos vyras, kitame kambaryje dūkstantis su savo dviem sūnumis. Senukų šeima snaudžianti foteliuose prieš televizorių. Paauglių porelė per bučinius pamiršusi stebėti kompiuterio ekrane besikeičiančius vaizdus.
Kiek toliau - dešimt ar penkiolika šokančių jaunuolių siluetų ir net kitapus gatvės girdima muzika.
Pagyvenusi moteriškė šerianti savo katę ir piktai dėbčiojanti į sieną garsios muzikos sklidimo kryptimi.
Jauna mergina sėdinti ant palangės su arbatos puodeliu rankose.
Čia jis sustoja.
Kambarys nušviestas tik daugybės žvakių, daiktų šešėliai žaidžia ant sienų pažadinti nenustygstančių liepsnelių virpėjimo. Mergina, švelniai priglaudusi galvą prie šalto stiklo įsistebeilijusi žvelgia į tamsią tolumą. į kitą krantą, kuris, kaip ir jos kambarys, nutaškuotas virpančiomis ir mirguliuojančiomis gatvių ir namų labirinto švieselėmis.
Jis pastovi akimirką, tuomet nusišypso ir žingsniuoja toliau.
Galvoje, kaip audeklo faktūra pro padidinamąjį stiklą, ima ryškėti mintys.
Kuo skiriasi vienišumas ir vienatvė?
Vienišumą, skirtingai nuo vienatvės, gali pasirinkti pats. Iš smulkmenų ir trupučio išmonės susikurti sau akimirkas, kurių tau nesuteiktų joks žmogus pasaulyje. Pasidovanoti tai sau net didžiulėje žmonių minioje, perpildytame autobuse ar pilnutėlėje kino salėje.
Tai neateina iškart, mokomasi po truputį. Iš pradžių labai sunku atitolinti tašką, kuomet vienišumas virsta vienatve. Vėliau išmoksti šio taško ne tik išvengti, bet ir jame apsistoti. Trumpam. Pabūti ir iškart pasukti atgal. Vos kelių akimirkų patyrimas atnešantis laviną keisto įkvėpimo, jėgų ir energijos. Dovanojantis pasimėgavimo suvokimą.
Bet dar daugiau pasimėgavimo suteikia pats vienišumas.
Nė vienas te nedrįsta pasakyti, kad žino, kas yra gyvenimo pilnatvė, kol to neišmoko ir nepatyrė.
Drąsus teiginys, žinoma. Bet tiesiog niekada nereikia nuvertinti vidinės žmogaus stiprybės. Tos požeminės, milžiniškoje grotoje tyvuliuojančios jūros.
Šios jūros vandens lašas ne tik dovanoja tobulą ramybę vienišume, bet ir gali nuveikti dar tūkstančius darbų, perkopti tūkstančius kalvų ir perskristi šimtus žemynų.
No one can imagine how much a human heart can hold.
jis tęsė savo vakarinį pasivaikščiojimą. Už nugaros po truputėlį geso neskubių žingsnių aidas. Debesys, vėjo genami, jungėsi į vieną didžiulį, purų pavidalą ir traukdamiesi užleido dangų žybsinčių žvaigždžių voratinkliui bei tekančiam apvaliam, sidabriškai apvaliam mėnuliui.
Mergina, sėdėjusi ant palangės, ištiesė truputėlį sustingusias kojas, padėjo beveik tuščią arbatos puoduką šalia ir pasirąžiusi plačiai nusišypsojo. Tuomet nuleido kojas ir nužingsniavo į kambario gilumą.
Nutvieksta pilno mėnulio šviesos upė ir toliau tyliai šnarėdama plukdė savo vandenis.
Artėjo naktis, savo glėbyje sūpuojanti tylą.