69.65.85.69

2007 09 27 6.13

Ar lengva apsimesti, kad tavo gyvenime ko nors NĖ-RA?
O gal verčiau klausti ar verta apsimesti?
Il n'y a pas rhien dans la chambre.
Il n'y a pas personne dans la chambre.
Peut etre.
O kambarys yra. Aklinai juodas. Ir toje juodumoje nei laiko, nei erdvės. Tik tu ir tavo mintys.
Tiesa, dar turėklas.
Mielai jį paleisčiau. Mais, il n'y a pas personne...
O aplink kužda realybę grąžinantys balsai.
"Pasaulis racionalus. Pasaulis per daug racionalus..."
Nepadeda, kuomet pati žemė ima slysti iš po kojų, trauktis ir net griebdama rankomis, apsikabindama jau nieko neišgelbėsi. Aišku, kam racionaliojo požiūrio pasaulyje dar reikalingi didvyriai?
Tegul sprūsta, kyla, leidžiasi. Let it float, sink, rise and fall.
Vistiek tai tik asmeninė tikrovė. Subjektyvus kubas, kurio viduje - what a pity - lygiai toks pats subjektyvus rutulys.
O gal sfera?
What's the difference?
Nors... Skirtumas tikriausiai yra.
Nes yra žodžiai, išnyrantys iš pasąmoningos nežinios skirtingose kambario pusėse, ir staiga susiliejantys į vieną žalsvai gelsvame, apvaliame kambario centre. Sfera pamažėle užsipildo. Kasdien vis mažiau lieka iki pilnumo, kupinumo.
Ir tu tai matai. Matai net aklinai juodame kambaryje.
Galėtum (galėjai) tą sferą naudoti kaip gyvybės vandens versmę, šaltinį. Bet kol kas labiau norisi aplink jį užtraukti tamsiai žalias užuolaidas.
Juodojo kambario pakampėmis, kaip juodvarniais paversti broliai, braižosi sprendimai.
Lengviausia būtų įsikibti į kurio nors vieno iš jų žalvariu tviskančius sparnus ir lėkti iš juodojo kambario į šviesą. Į akinančią baltybę.
Bet, nors juodajame kambaryje ir nėra laiko, egzistuoja suvokimas, kad nesi jame trumpai. Arba, kad tiesiog tai ne pirmas kartas. Deja vu. Jau mačiau. Ir spėjau priprasti.
Kiek, žinoma, įmanoma priprasti prie aklinos tamsos...
Nors ji pamažu darosi jauki, šilta, ima spinduliuoti. Gal aklinai juodame kambaryje irgi galima gyventi? Be laiko ir erdvės. Net be turėklo.
Nepasikliauti vien rega ir atsigręžti į kitus keturis, jos užguitus pojūčius.
Išgirsti šešėlius ir atspalvius.
Užuosti tylą ir šilumą.
Paragauti kiekvieno kampo ir sienos.
Iščiupinėti orą.
Ne, nesakant, kad juoda yra balta, o mėnulis kažkada buvo saulė.
Tiesiog prisijaukinant juodąjį kambarį, kuriame pamažėle supiesi guolį iš šilko gijų. Paryškintai švytinčių ir šviesių.
Kad vieną dieną jos taptų tavo pintu tiltu iš aklinos tamsos.
Kad vieną dieną galėtum ištarti:
"Tu gyvas. Po trijų dienų ir dar šimto milijonų dienų. Tu - čia."
O jei tamsa staiga panorės pasiversti palėpės sienos nuolydžiu, verčiančiu tave lenkti galvą ir kūprintis?...
Juk savi ironija dar nieko nenunuodijo, tiesa?
Ne, veikiau išgelbėjo...
Kai žemė išslysta iš po kojų, žmogus gali išmokti vaikščioti rankomis.

Tebūnie čia esmė, prasmė ir tiesa. Išrišimas.