69.65.85.69

2007 10 17 23.56

" You remind me of a penguin. Although goofy and clumsy on land, when it comes to water... you're a brilliant swimmer!"

Ji mėgo stovėti ant tilto ir laukti po juo greitkeliu praūžiančių sunkvežimių. Vėjo šuoras, garso gūsis, prabėgančios šviesos pėdsakas. taip ir norisi užsilipti ant turėklo, ištiesti rankas į šalis ir mėgautis. tik, greičiausiai, tai padariusi būtų palaikyta mažų mažiausiai keistuole, jei ne savižude. Kažin, ar kas nors pultų gelbėti?
Bet... juk realybėje egzistuoja baimė. Aukščio. Atsitiktinumo. Minios nuomonės. Mirties. Be to, ne visos pravažiuojančios mašinos yra sunkvežimiai. Ir nevisi sunkvežimiai pakankamai svarūs.
taip pat, kamuoja noras atsisukti ir pasižiūrėti, kiek sunkvežimių artėja, kuria kelio juosta jie atvažiuoja. Nebelieka netikėtumo faktoriaus, puikiai tai žinai, bet vistiek dairaisi per petį...
Tad ant tilto ji sustodavo anaiptol ne visada. Dažniausiai tiesiog pristabdydavo, sulėtindavo savo žingsnį ir giliai širdyje tiesiog tikėdavosi, kad tą akimirką, būtent tiesiai po ja pravažiuos pakrautas pilnutėlis Man'as ar Volvo.
Anksčiau nė nesuprasdavo, kad per tiltą eina ne taip skubėdama arba, kad neleidžia sau sustoti.
O šiandien viskas ėmė ir nušvito.
Savyje ji nešiojasi du mažyčius mokslinčius, pavardėmis Gravitacijus ir Kosmosė. Jį ir ją.
Gravitacijus gyvena jos galvoje ir neleidžia jai net pagalvoti apie sustojimą ant tilto.
o Kosmosė blaškosi kažkur krūtinėje, prisaikdindama bent jau lėtinti žingsnį.
O ji negali pasirinkti vieno. Tuo labiau, klausyti abiejų iš karto.
Tad tiltą praeidinėja vėl ir vėl, laukdama kol kas iš šalies, koks nors atsitiktinis praeivis riktelės : "Sustok!". Ar dar ką nors.
visgi, tai nutikdavo tik retkarčiais ir dažniausiai tiesiog tekdavo kyboti nesvarume, sukeltame Gravitacijaus ir Kosmosės tarpusavio apsižodžiavimų.
Keista, bet nesvarumas jai visai patiko. Na gal labiau buvo tinkamas. Kartais, Gravitacijui ir Kosmosei labiau susikivirčijus ir svaidantis žodžiais, ji galėjo palikti juos vienus bylinėtis, o pati tiesiog nusklęsti į sapnų ir vizijų erdvės begalybę.
Žinoma, paskui abu mokslinčiai, neapsikentę dėmesio trūkumo, staigiai nustumdavo nuo šio aukšto, svaigaus bokšto. Bet...
Prisiminimų ištrinti nesugebėdavo. Jų balsai, jei tik ji labiau norėdavo, nedominuodavo ir nenukonkuruodavo prisiminimų saldybės.
O po tiltu ir toliau važiuodavo mašinos.
Link mirguliuojančios horizonto nežinomybės.