69.65.85.69

2007 10 14 22.50

Pro menkus užuolaidų tarpelius į kambarį braunasi pirmieji ryto saulės spinduliai. Diena dar tik vos vos, ką tik užgimė. Ji mieguistai iškiša galvą iš po pūkinės antklodės. Dar nepramerkusi akių atsiverčia ant nugaros ir bando suvokti aplinką. Lovoje šilta nuo kito žmogaus kūno. Laikina idilė. šiluma, ramybė, saugumas. Bet tik kol kambario neužlies skaisti saulės šviesa. Ji apsiverčia ant šono ir prisiglaudžia. "One by night, by day another". Tebūnie, taip. Tebūnie...
Tačiau dar kelios akimirkos, kelios minutės priklauso jai... Kol jis miega.
Prisiglaudžia stipriau ir apsikabina. Veidu įsikniaubia jam į sprandą.
Protą nutvieskia staigi mintis. Juk ne jo iš tiesų norėtų čia ir dabar. Juk kito šaukiasi sapnai, kur lyg neregė graibai tamsą plikomis rankomis šaukdama vardu. Kur abudu palengva plūduriuodami plaukiate žemyn upės vaga. Sapnas nutviekstas spindinčių saulės spindulių. Beveik tokių, kokie dabar skverbiasi pro užuolaidų tarpelius.
Ji atsitraukia, nusisuka į langą ir pamažėle atsimerkia. Tarsi įtemptas siūlelis, kažkas viduje virptelna, kai vaikinas, gulintis šalia, staiga apsiverčia ir pats prisiglaudžia. Tebūnie, dar čia pabūsiu. Bet jis tik per miegus taip. Ryte tik pasiūlysi jam kavos ir jis išeis. Liks tik neplautas puodelis su kavos tirščiais. Na, ir prisiminimas.
Ji išsilaisvina iš glėbio ir lėtai keliasi. Ant pirštų galų išsliūkina iš kambario, tik susirinkusi kelis drabužius ir uždarydama paskui save duris. Dar ilgai sėdi viena kitame kambaryje, delnus šildydamasi prie arbatos puodelio.
Jau galvojo, kad yra laisva. Kad jau pamiršo. Ne, greičiau susitaikė. Bet kažkas matyt dar yra, kažkas dar kirba. Nes vis dar gyvena šaukiantys sapnai. Jau vis rečiau, bet...
Vis negali suprasti ar jau laidoti visas viltis ir tiesiog gyventi toliau ar... gyventi ir tikėtis?
Ne, taip tai tikrai negali... Per daug skauda...
Bet ar palaidojus viltį, užmigdžius ją žiemos miegu, paskui bus galima prikelti? Na, jei prireiktų?..
Lygiai kaip gali suskaičiuoti kiek vaikinų buvo jos gyvenime, gali suskaičiuoti ir kiek nebuvo. Gal tad neverta savęs varginti bergždžiai tarpstančiomis viltimis?
Žinoma, lengva taip nuspręsti...
Daug sunkiau kasnakt užmigti nebandant įsivaizduoti, kad jis šalia, kad štai jo ranka tavojoje...
Daug sunkiau yra kasdien neieškoti ženklų ten, kur jų ir nėra.