69.65.85.69

2007 09 17 23.03



Užsimerkus mintys nuneša į šiltus žiemos vakarus, kai už lango blaškosi pūga, o sienomis laipioja plevenantys žvakės atšvaitai...
Nebijau šalčio. Tamsos. Vienatvės.
Jų nėra.
Vėl tyliai, net nepasibeldęs, įsėlina to ypatingo meto laukimas.
Kažin, o kaip jį vadino seniai seniai?
Tą laiką, kai gamta pamažu nyra į pilką vilnonį snaudulį, muturiuoja ir kamšo savo vaikus baltais patalais, kad skaistų rytą vėl pakirstų su naujomis jėgomis, idėjomis, troškimais, siekiais, tikslais.
Kad dar kartą tyliai, negirgždėdamas pasisuktų Amžinasis Ratas.
Susikaupimas. Ramybė. Ilgesys.
Viskas telpa.
Ir nėra slogu, svetima. Neslegia.
Kiekvienais metais laukiu to.
O šiais ypatingai gerai žinau, kad nebus sunku. Tonomis sandėliuoju džiaugsmą ir numoju ranka į už ketverių horizontų tvyrantį rūką. Jis dar taip toli. Net neverta įtempti akių, kad ką išvystum.
Užtat yra Dabar. Iš didžiosios raidės.
Kaip didžiulė lobių skrynia su neišsemtu, neregėtu, nematytu lobiu. Kurios centre tūno toks nedidelis žalvarinis pinigėlis, kuždantis: "pagaliau esu šio to vertas. Įgijau vertę. Būsiu!"
Kasdienybė vis bando pakampiais sliūkinti iš paskos, bet angažavimasis šioje aplinkoje jai vis nepavyksta. Ne tas maskuojamąsias spalvas pasirinko. Per daug ryškios.
Ir Žmonės vis ją sumindo.
Vieni žaidžia Meilę ir tikriausiai nė patys nesupranta, ką daro. Arba, priešingai, pernelyg gerai viską suvokia.
Antri tikriausiai nelaiko meilės žaidimu ir nešiojasi ją akių kampučiuose, pirštų galiukuose, užantyje. Šito nepamestų.
Treti dviprasmiškai šypsosi ir iš nė vienos iš tu prasmių neišgauna grūdo. Nenori. Negali. Taip lemta. Nesvarbu. Užtat turi tvirtą siūlelį, einantį nuo širdies prie širdies. Sujungiantį.
Ketvirti stato raudonų plytų sieną. Nieko nežada, bet ir neneigia, kad vieną dieną už sienos, į puotą bus pakviestas ne vienas.
Penkti vis juokiasi, tramdo vėją skvernais ir dėl nieko nesirūpina. Juk būna dienų, kai vėjas pasakiškai reikalingas.
Kiti.. panašūs į mišką, kuriame ne visus medžius pažįsti. Ne visi tau gražūs. Bet pats miškas - nuostabi vieta. Ir tu nori jį pažinti, ištirti, prisijaukinti. Ir žinai, kad turi laiko.
Ypatingai dabar. Artėjant Ilgių ugnių šviesai. Nežinai, kas tau bus pasiūlyta iš jų pusės. Niekada negali žinoti. Bet gali nujausti. Ir štai taip koncentruoti ir sandėliuoti įžvalgas. Šalia tonų džiaugsmo talpų...