69.65.85.69

2007 10 29 23.09


Pro pastatų plyšius ir tarpus tingiai veržėsi tamsaus geltonumo saulės spinduliai. Ant pilko grindinio jie braižė kvadratus, stačiakampius gėdingai panašius į namų kontūrus, langų rėmus, šaligatvių plyteles. Tik retkarčiais, ten, kur netyčiomis užsitęsdavo tarpas tarp broliškai geometriškų namų, spinduliai spėdavo paflirtuoti su rudens nuauksintais lapais, pasivaržyti spalvos intensyvumo konkurse ar tiesiog probėgomis apsikeisti komplimentais.
Visgi, visas miestas stirksojo įmerkęs savo besistiebiančius stogus į pamažu tamsėjantį vakaro dangų ir mėgavosi paskutiniosiomis gražaus, tikro ir dar pusėtinai šilto rudens akimirkomis.
Pro autobuso langą visa tai atrodė šiek tiek nutolę, netikra, galbūt, per daug idiliška, tačiau vistiek leido į mintis ir nuotaiką įsibrauti jaukiam ir minkštam tinguliui, kuris nei iš šio, nei iš to prašė šypsotis sau ir kitiems.
Tebūnie, jis pasidavė įsibrovėlio prašymams ir pro langą stebėjo besikeičiančias miesto skaidres, šurmuliuojančius po darbo namo skubančių žmonių skruzdėlynus. "Penktadienis!" - šį užrašą buvo galima matyti paliktą jų veiduose, plačiai besišiepiantį ant jaunuolių lūpų ir mažomis raukšlytėmis besikūprinantį pagyvenusiųjų akių kampučiuose.
"Penktadienis" nebyliai sukosi ir jo galvoje, apsupta muzikos audeklo, sklindančio iš ausinių.
Krūptelėjęs autobusas, eilinį kartą sustojo prie stotelės. Žmonės judėjo, skubėjo, ėjo pro šalį, nenustygdami vietoje lūkuriavo ar dairėsi aplink. Knibždėlynas. o jo viduryje - staiga, netikėtai - ramybės salelė.
Ją pastebėjo iškart.
Ryškiai žalias atlapotas paltas su didžiulėmis apvaliomis sagomis. po juo - tik kukli juoduma ir sodraus geltonumo aplink kaklą apmuturiuotas šalis. Ir išraiškingos, plačios žalios akys. Žvelgiančios virš žmonių galvų, už pastatų ir gatvių labirintų. Kažkur ten, kur pamažėle saulė baigia savo šios dienos žygį skliautu.
Visiška ramybė. Atrodo nejuda nė raumenėlis, nė vienas glotniai kaštoninis plaukelis ant galvos.
Žinoma, jis negalėjo atitraukti akių. tobulybė pažerianti vos trupinius, spalvoto stiklo karolėlius, akimirksnius.
Tą akimirką jis tiesiog išvydo save patį, tik kitokiu, kitonišku, iš pirmo žvilgsnio nepanašiu pavidalu.
Suvokė nepaaiškinamą, pajuto nepajuntamą.
Ramiai stebinčiame žvilgsnyje pamatė savo žvilgsnį, sustingusiame nejudrume - save patį, pasyviai drybsantį minkštoje sėdynėje ir panoro atsistoti šalia, būti ten, dalintis tuo.
Išlipti? Jau per vėlu.
Autobusas lengvai vibruodamas tolo ir lėtėdamas kilo į kalną. Atlikėjo balsas ausinėse kartojo " I can still retain this". vieno piršto judesiu jis perjungė dainą.
toje stotelėje išlips kitą kartą. kai už lango nebekaraliaus nuoga rudens saulė ir apmalš penktadieninis žmonių knibždėlynas.
Būtinai. Kitąkart.