69.65.85.69

2007 10 14 0.56


" Jo baimė buvo didelė kaip jūra, bet aistra beribė kaip dangus"
Herbjorg Wassmo. Dinos knyga



Atsibudusi ji parimo ant pusiau sulenktos rankos ir žvelgė į jį miegantį. Nenorėjo nustoti šypsotis, nors nebūtų galėjusi įvardinti, kodėl šypsosi. Jo miegas buvo kaip paukščio lizdas su cypsinčiais pūkuotais jaunikliais. Kupinas. Užburiantis. Saugus.
Šilčiau jį apkamšiusi ji nusliuogė žemyn nuo šiltos krosnies. Tylutėliai surinko kelias pliauskas kampe ir pravėrusi mažas, metalines dureles suguldė ant vis dar žioruojančių žarijų. Atmintyje šmėkštelėjo keli senovinio užkalbėjimo žodžiai. Pamažėle ji apsirengė, apsiavė batus ir išsliūkino į lauką.
Balta. Puri ir žvilganti baltuma, kur be pažvelgsi. Siekia kelius. Ramiai ilsisi ant nuogų medžių šakų ir dengia nevystančią spygliuotą žalumą. Nepastebimai slenka ir, tarsi norėdama amžiams susijungti, siaurina vingiuojančios upės vagą.
Net dangus, atrodo, šiandien nusprendė tapti žemiško baltumo veidrodžiu ir driekiasi visas nušvitęs ir netekęs savo pirmapradžio mėlynumo.
Nuo jos šilto alsavimo kilo garas ir, susijungęs su visaapimančia baltybe, lėkė ligi pat dangaus. Sniegas gurgžda po kojomis, žingsniai neskubūs ir minkšti. Tarsi žengtum debesimis.
Pirštinėtos rankos meiliai apkabino metalu tviskantį kibirą ir nuleido jį į apvalią šulinio tamsybę. sugirgždėjo sukama rankena ir skaidriai supliaukšėjo pro kibiro kraštus trykštantis vanduo. rankos dirbo pačios ir ji tarsi iš šalies stebėjo kaip pildosi du mediniai kubilėliai su kanapinių virvių rankenomis, išrikiuoti šalia šulinio. Stvėrė juos į abi rankas ir palengva nukrypavo atgal į trobesį.
Čia stebėtinai tyliai žarstekliu nukėlė porą žiedų ir, supylusi vieną kubilėlį vandens, pastatė virti puodą.
Tuomet išsinėrė iš šiltų apdarų, į priemenę išnešė snieguotus batus ir šmurkštelėjo atgal į guolį ant krosnies.
Jo miegą, kaip šilta banga, jau buvo perliejęs nubudimo artėjimo pajautimas. Lūpų kampučiuose virpčiojo šypsena. Pajutęs kito žmogaus šilumą šalia, jis pasimuistė ir įsikniaubė jai į glėbį. Kurį laiką abu taip ir gulėjo, tarsi klausydamiesi tolimo jūros ošimo kriauklėje. Tuomet pamažėle atsimerkė.
Du žvilgsniai, vienas mėlynas, kitas žalias susitiko ir ant veidų išsiskleidė šypsenos, drovios kaip pirmieji pavasariniai snieguolių žiedai.
- Labas rytas...
- Mmm...
- Ką sapnavai?
- Jūrą...
Ji sukikeno, beveik be garso.
- O aš dangų.
Nesinorėjo keltis. Pernelyg gera buvo dalintis šiluma, jausti kito buvimą šalia. Už lango ėmė kilti vėjas, pustomas sniegas, pakilus gūsiui, blaškėsi į langų stiklus, tarsi ieškodamas plyšelių prasibrauti vidun ir pasišildyti.
Kvaileli, pasilik kur esi, nes viduje žūsi... Sūkuriuok ir šok už rąstinių trobos sienų, čia tau paprasčiausia ne vieta.
Užkaistame puode ėmė kunkuliuoti vanduo. Buvo metas keltis, gamintis pusryčius, praustis šiek tiek kunkuliuojančio vandens sumaišius su lediniu iš šulinio tamsybės.
Krosnyje raminančiai spragsėjo malkos. Aplink, tarsi fenikso atodūsiai, sklandė praeitis. Neišaukštinta, neidealizuota, nepapuošta apsimetinėjimo ir melo vaškinėmis gėlėmis. Tiesiog garantuojanti saugumą, neliečiamybę ir leidžianti jūrai ir dangui susibėgti į horizontą. Nė vieno nekvestionuojamą dėl tiesumo ar tolumo ir egzistuojantį tik dėl to, kad taip buvo jau šimtus milijonų dienų...