I wish he would've said that.
You're a woman, it's not lost for you.
I wish there would be a woman to whom I would gladly come back every time. Come back home.
Ar mes turime kurti namus, į kuriuos norisi sugrįžti? Kodėl laukianti moteris visuomet buvo tokia.... epiška? Gal tik man?
Tas laukimas. Tarsi laikas sustotų, tačiau tuo pat metu lėktų, kaip dar niekuomet nėra lėkęs. Ir tai telpa jos gležname pavidale kiekvieną kartą, kai virsteli durys, kai stipriau suošia bangos, kai pasipila netikėtos snaigės.
Ar tikslas yra laukiamasis, ar pats laukimas?
Ar žmonės, kurių negali pamiršti, gyvena tik tavo galvoje, ar jie egzistuoja iš tikrųjų?
Tas keistumas, pasipilantis iš prisiminimų, iš nuotrupų, iš sąžinės graužaties. Priesaika sau, atrodo, padėjo, bet ar ilgam? O gal iš tiesų tai nieko nereiškė? Nes ar gali būti reikšminga tai, kas iš esmės būtų įvykę, tik kita forma? Ir ar tas jausmas tikras ar tai tik dar vienas miražas dykumoje pavadinimu "Aš nebesuprantu savęs"?
Atrodo, gyvenimas šiuo metu telpa lenktoje klaustuko formoje. Nors viskas taip skaidru, taip
aišku už lango. Balta? Taip, balta. Ir tiek. Ir viskas. Na, dar šalta.
Kūrybinė laisvė iš tiesų turi tą kitą pusę. Kur neprisiverčiama rašyti. Tiek tai išmokau.
painting from here
[Evening, lost in translation]
Author: Nida /
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
