69.65.85.69

Vieną dieną mes išlipsime iš lėktuvo Ankoridže ar Reikjavike ir ten pasiliksime. Panirsime į ledu alsuojantį orą ir nebenorėsim būti niekur kitur.
Tai nereikš, kad niekuomet negrįšime.
Tai nereikš, kad šiuos pasaulio kampelius imsime vadinti namais.
Tiesiog tą akimirką, kai plaučius užpildys kitoks, ledynų dainavimo ir sausos žolės šlamėjimo kupinas oras, kai per kūną nusiris šalčio šiurpuliukų banga, o rankų ir kojų pirštai sutiks sušilti tik prie jaukios židinio ugnies, mes suprasime, kad taip ir turi būti.
Niekaip kitaip.
Tuomet su šypsena nusileisime lėktuvo trapu ir iškeliausime ieškoti to židinio, kuris grąžintų gyvybę ir šilumą mūsų pirštams.
O naktį, išsilankstę sudedamas kėdes, apsirūpinę šiltomis antklodėmis ir karštu vynu, apsirengę 15 sluoksnių drabužių, išeisime į lauką, atsisėsime po atviru dangumi, ir spoksosime į šiaurės pašvaistės spalvas ir atspalvius tol, kol šaltis vistiek neišvengiamai pargins į vidų.
Pūškuosime per kelius siekiančias pusnis didingų kalnų papėdėje, nerangūs dėl gausybės drabužių sluoksnių, bet orūs kaip tikri kailiniuoti miškų ir slėnių valdovai - grizliai.
Susikibę už rankų, apkvaitę nuo neapčiuopiamo misticizmo, be žado ir amo, žvelgsime į kilometrų kilometrus ledyno, ramiai besiilsinčio jau tūkstančius metų, kasdien nežemišku balsu pasakojančio savo godas, laimes ir nelaimes, savitai dainuojančio ir atrodančio taip iliuziškai arti.
Nuo uolėto skardžio žvelgsime į nuožmią ir putotą jūrą, kiekviename pasaulio kampelyje vis tokią pačią, bet kartu ir visur savitą bei išskirtinę.
Krykštausime suvirtę į šunų kinkinio traukiamas roges ar maudydamiesi karštosiose versmėse.
Pajusime, kaip pasaulis tiesiog nuščiūva, juodai baltai orkai išnėrus iš vandens ar vidurdienį šlamant sausai žolei.
Šypsosimės ir mojuosime išsišiepusiems vietiniams gyventojams ar nusilaužysime liežuvius bandydami ką nors pasakyti jų gimtąja kalba.
Galiausiai vakare, nejausdami nei kojų, nei rankų iš nuovargio, bet džiaugsmingai energingoms mintims karaliaujant galvoje, suvirsime į minkštą lovą ir visą naktį šnekėsimės, šnekėsimės, klausydamiesi tik pūgos gausmo už lango ir malkų traškėjimo židinyje.
Mūsų sielos taps baltos kaip sniegas, o mintys skaidrios kaip šimtametis ledas.
Ta dieną galėsiu numirti. Tą dieną ir norėsiu numirti.
Ir daugiskaitą "Mes" aš vartoju ne be reikalo, nors galbūt nepažįstu tų žmonių, kurie sudaro šį "Mes".
Ir būsimąjį laiką aš vartoju ne be reikalo, nors gal to niekuomet ir nebus.
Ir ne veltui rašau apie tai, nors galbūt niekados, kad ir kaip to norėčiau, tai netaps tiesa.
Tiesiog, kai vieną dieną suvoki, jog tuoj ateis akimirka, kada būsi nugyvenęs tikrai ne mažiau nei penktadalį savo gyvenimo, pasidaro baugu.
Taip baugu, kad tūkstančių tūkstančius žodžių norisi kartoti kaip mantrą nesuskaičiuojamą daugybę kartų ir bent turėti kvailą viltį, jog visa, kas pasaulyje buvo, yra ir bus ištarta vieną tavo gyvenimo, nebūtinai šio, dieną, taps tiesa.
Nes pradžioje buvo Žodis?