69.65.85.69

2007 11 07 00.35

Koridorius atrodė begalinis. Jo ilgumą dalino tik apšvietimas - horizontalūs šviesos dryžiai lubomis besirikiuojantys į tolį. Šioje šviesoje sienos atrodė išrasoję ir negalėjai suprasti nuo karščio ar nuo šalčio jų šviesi ir gliti elektrinė spalva atrodo tokia spindinti.
Ji nejautė šalčio, tuo labiau šilumos. Viskas, ką juto, tebuvo širdies tvinksėjimas. Pirštų galiukuose, viršugalvyje, pažastyse, keliuose. Tvinksniai buvo kaip nenutrūkstantis muzikos ritmas. Jos žingsnių ritmas.
Ji nebuvo tikra ar šio ritmo šaltinis yra jos pačios širdis, tačiau kojos pakluso ir nešė ją begaliniu koridoriumi pirmyn.
Šviesa ėmė ryškėti ir įgauti vis daugiau gelsvai rusvo atspalvio. Žingsniai lėtėjo, eiti darėsi vis sunkiau.
Ritmiškas tvinksėjimas išnyko akimirksniu ir ji suvokė turinti akis, gebanti jomis matyti. Pažvelgusi žemyn išvydo savo kojas iki kelių įklimpusias biriame smėlyje. Jos visiškai nejudėjo, tačiau smėlis aplink jas pamažu skirstėsi, traukėsi į šalis, nyko.
Nyko tokio pačio smėlio jūroje, kalvose, daubose ir kauburėliuose. Aplink tebuvo tik smėlis ir svaiginančios mėlio dangus. Bekraštė dykuma, milijardų smėlio dalelių karalystė, virš kurios degė liepsnojantis saulės kamuolys. Saulės šviesa buvo tokia ryškiai balta, kad ji turėjo prisimerkti.
Tą pačią akimirką pajuto nepaaiškinamą jėgą tekant jos rankomis.
Parklupusi ėmė žarstyti smėlį, semti jį saujomis ir kastis gilyn.
Iš po smėlio sluoksnio kilo seniai žmonių palikti daiktai, įrankiai, žaislai, drabužiai, kaulai ir sudžiuvę lapai. Ištisi gyvenimai nėrėsi jai prieš akis ir palikdami smėlio slėptuves mįslingai šypsojosi, tarsi žinodami paslaptį. Ji lietė juos kaip neregys, norėdama įsiminti kiekvieną detalę, išlinkį, kontūrą, tačiau pajuto, kad nesugebės.
Smėlis aplink ėmė raudonai tamsėti ir suktis, banguoti, kilti tarsi siena. Liepsnojantis saulės diskas tolo ir dangaus mėlynumą pakeitė smėlio audros tamsa. Iš prieblandos ji pamažu augo į akliną tamsybę, kuri prarijo visą jūrą smėlio.
Dabar tai tebuvo tik visiškai tamsi, aklina patalpa. Ji pajuto klūpinti pačiame tos patalpos centre ir pamatė iš kampų artėjančią mirguliuojančią šviesą. Atrodė tarsi kažkas žaistų su veidrodžių atspindžiais: švieselės keitė pavidalą, raibuliavo ir šoko ant skandinančiai juodų sienų. Akys nespėjo gaudyti šviesų šokio, kambarys buvo kupinas judėjimo.
Ji pajuto begalinio nuovargio antplūdį. Kūną patį traukė žemyn ir ji atsigulė. Užmerkė akis.
O kai jas vėl atmerkė, virš savęs išvydo aukštos, stulbinančios žalumo žolės stiebelius ir dangumi plaukiančius lengvus, purius debesis. Jautė, kad jos kūnas tarsi įsiurbtas į žemę, įsunktas į ją, tapęs dalimi. Negalėjo pajudėti, tačiau ir nenorėjo. Ištirpo neskubančiame debesų plaukime dangaus skliautu ir siūbavo kartu su švelnaus vėjelio kedenama žole.
Akimirką, kai suprato, kad paprasčiausiai nustojo egzistavusi, pajuto, kad krenta. Kritimas nebuvo ilgas ir visiškai jos negąsdino. Po kelių akimirkų ji paniro į vėsų orą. Kūnas tiesiog sklendė jame. Aplink rikiavosi baltai apsnigtos eglių viršūnės. Neliesdama nė vieno spyglelio ji lėtai yrėsi tarp jų, stvarstė žėrintį sniego baltumą, dėjosi jį į kišenes, krovėsi užantin ir skaičiavo: "Vienas...Du...Trys..."
Tuomet giliai atsiduso ir nėrė gilyn.
Jūros dugnas pasitiko žalsvai melsva sodruma ir sidabrišku žuvų spiečių žvilgėjimu. ji nardė tarp jų ir jautė kaip mažos žuvytės plakasi jai aplink kojas, strėnas ir pečius. Jų žvynų sidabras padengė jos kūną ir ji žinojo, kad ėmė žvilgėti lygiai kaip ir jos. Dabar jos oda nebebijojo nieko, o plaukai bangavo ir skleidėsi aplink, išaugę iki neregėto ilgumo. Tarp jų gijų pastebėjo spurdant būrelį vos vos rausvų mažyčių medūzų. Jos pulsavo ir su kiekvienu tvinksniu jų būrelyje vis daugėjo. Galiausiai medūzų buvo pilna visur aplink ją ir jos neskubėdamos oriai kilo į paviršių.
ji jautėsi visiškai saugi ir atsidavė medūzų sinchroniškam pulsavimui. Šis ją iškėlė į patį paviršių ir atidavė putotoms bangoms. Bangos ją sūpuodamos nešė kranto link, tarsi begalinėje horizonto linijoje būtų išvydusios mirksinčią švyturio akį.
Jūra po ja vis labiau seko ir paskutinė labiausia putota banga švelniai ją paguldė ant kranto.
Ji pasikėlė ant alkūnių ir paskutinį kartą pažvelgė į visais raudonais atspalviais besimainantį tolimą saulėlydį. Suprato, kad metas grįžti.
Čia laukė minkšti patalai ir jauki šiluma. ji palaimingai padėjo galvą ant pagalvės, įsisupo į pūkinę antklodę, įsikniaubė ir pajuto kaip miegas pamažėle ima ištrinti realybės kontūrus.
Kažkur tolumoje jai mojavo naujas, auštantis rytas.

Thrice. Of dust and nations. mp3