69.65.85.69

2007 12 03 10.05 - 2007 12 07 10.45

Lietus buvo kaip trukdžiai šlapiai atsispindinčiame žemės veide. Smulkūs lašai išsisklaidydavo smulkiais blyksniais šaltai švytinčiame balų paviršiuje. Vanduo, kaip gyvsidabrio karoliukai, žingsniuojant slinko grindinio plytelių tarpeliais ir nyko tik ant skirtaspalvio bruko.
Akimirką jai pasirodė, kad prieš akis šmėkštelėjęs namas ant sienos turi milžinišką žaizdą. ji plečiasi, pulsuoja... Tai truko tik akimirką. Siena buvo paprasčiausiai pradėta dažyti rausvai rudais dažais ir nebaigta. Tikriausiai dėl lietaus.
Ji girdėjo savo žingsnius tuščioje gatvėje. Jie buvo tokie tolimi, tarsi iš tiesų būtų ne jos. " Miegu, vėl miegu atmerktomis akimis" pagalvojo.
Pabandė prisiminti kaip atsikėlė. Tuščia.
Pusryčiai? Tuščia.
Eilinis rytas, eilinis prisiminimų nebuvimas.
Pasaulį užvaldė visaapimantis deja vu jausmas.
Ji atsibudo.
Sėdėjo auditorijoje ir žvelgė į šviesos atspindžius kampe. mistiška šviesa sklido nežinia iš kur ir lyg aureolė gaubė niekuo dėtą kampą. Prieš ją gulėjo sąsiuvinis. šios dienos dienotvarkė. Ilgas sąrašas darbų, žmonių, kuriuos šiandien matys, vardai.
Kaip ir dienų dienas iki šiol, ji padarys visus tuos darbus, bus su visais šiais žmonėmis. Bendraus ir šypsosis jiems.
Tik...
It's not the question of people needing you, it's the question of your own need of those people...
Atodūsis buvo panašus į ūksmingą vėją už lango. Ilgesys, kaip nerimstantis plačiasparnis paukštis, susisupo lizdą jos viduje. Pūkeliais apkamšytą lizdą sūpavo pakrantės medžio šakos. Savo bangų galvas šalia guldė Didysis Vandenynas. Bangos gulė viena po kitos ir saldžiai užmigdavo. Didysis Vandenynas dainavo joms nesibaigiančią lopšinę.
Dainuojančio Didžiojo Vandenyno melodijos nunešdavo į tolimas gelmes. Potvyniais ir atoslūgiai čia nepalikdavo pėdsakų, vanduo buvo ramus ir netroško niekur bėgti, tekėti. Žalsvaskarės jūržolės tingiai šoko savo šokius ir sudarinėjo didingas kaleidoskopiškai mirgančias figūras. prie jų kojų kriauklėse slėpėsi perlai. blyškus jų švytėjimas persisunkdavo net pro kiautus, kai ilgastiebių jūržolių šokis pasiekdavo kulminaciją, apogėjų. Dugno smėlis į jų šokio ritmą sūkuriavo žalsvai melsvame vandenyje.
Didysis Vandenynas jos viduje stiklo puta aptraukdavo žvilgsnį ir lengvai sūpuodavo jos kūną.
Viskas buvo labai paprasta. Ji pernelyg pasiilgo Didžiojo Vandenyno. Vandenyno, kurio gelmėse tirpo pasaulis ir laikas. Auksaspalvio Vandens, kuris niekuomet nebuvo tuščias.