69.65.85.69

2007 12 09 19.41

Jis juokais žadėjo aprengsiąs ją gitara, apausiąs jos stygomis.
Ji buvo vardu DragonFly. Juoda, spindinti ir paslaptinga. Stebuklų stebuklas.
Ypač, kai būdavo jo rankose.
Ji pasakodavo istorijas. Fantastiškas, negalimas ir įmanomas tuo pat metu. Su tūkstančiais spalvų, atspalvių, veikėjų ir siužeto linijų. Nukeliančias į kitą laiką, erdvę ar išvis viską panaikinančias. Juokingas ir virkdančiais. Apkaltinančias ir atleidžiančias. Apkabinančias ir atstumiančias. Tyras.
DragonFly ištrindavo visa, kas jis būdavo iki pat tos akimirkos, kai priimdavo ją į glėbį. Tuomet, jis būdavo naujas, kitoks.
Švarus ir švytintis. Kaip niekuomet gražus.
Ji negalėjo atitraukti akių. Tokio gražaus ji jo niekuomet daugiau nematydavo. Kartais atrodydavo, kad tai pastebi ir kiti, bet ji žinojo, kad jie mato tik trupinius, kibirkštis, bet ne pačią ugnį. Tų, kurie iškart išvysdavo visą liepsnojantį laužą, švytinčią aureolę ir šildydavosi rankas toje šviesoje, buvo labai nedaug. O ji viena iš jų.
To nevertėjo sureikšminti, ištarti. Tiesiog žavėtis. Mėgautis.
Jis tai pamatė jos akyse. Perskaitė visas dangaus mėlynumo eilutes. Tą vakarą, kai DragonFly dar kartą prisikėlė ir numirė jo rankose, prieblandoje skendinčiame kambaryje. Tą vakarą, kai jo galvoje gyvenančios melodijos užsigeidė gimti ir būti išnešiotos glėbyje, kaip niekad gausiai.Viena po kitos. Nesivaržydamos net nepaisyti eilės.
Ji visa tai traukė į save išplėstomis akimis ir virpančiomis šnervėmis. Retkarčiais užsimerkdama ir visiškai ištirpdama.
Užgesus paskutiniam garsui jis jau žinojo, kad jo pasaulis įtraukė ją vidun. O melodijos galvoje priėmė jos šešėlį į savo tarpą.
Nebebuvo, kur trauktis, bėgti. O ir nesinorėjo.
Jo laiką ėmė užpildyti nesibaigiantys pokalbiai, pasėdėjimai, pasivaikščiojimai, valandos, praleistos žmonių šurmulyje, ilgesio valandos, krištolinio jaukumo ryto valandos.
Nematomas smėlio laikrodis bėrė smėlio smilteles ir žarstė šypsenas.
Tik jis nebuvo begalinis.
Vieną dieną ji tarp dangaus mėlynumo eilučių savo akyse atsinešė ir vieną juodą. Atėjo metas smėlio audrai.
Jis taip niekada ir neaprengė jos savo gitara, neapavė jos stygomis.
Ji to niekada ir neprašė, nenorėjo. To nereikėjo.
Tik žvilgantis karališkasis laumžirgis pagaliau ištiesė pamankštinti savo permatomus sparnus ir, pakilęs į aukštį, ėmė sūpuoti savo ilgą uodegą.
Į jo glėby sugrįžo DragonFly.
Toji, kurios niekas niekada nepakeis.