69.65.85.69

2007 12 17 10.11

Šiandien ji pasidovanojo sau tylą.
Degė, liepsnojo dvi dienas. Trečiąją pakilo potvynis. Didžiulis ir naikinantis.
Bet jis nieko negalėjo jai padaryti. Ji plūduriavo paviršiuje. Ramiai sūpavosi griaunančios stichijos apsuptyje ir plaukė pasroviui.
Kaip upė. Į jūrą.
Jos kūnas nuo dangų siekiančių liepsnų pavirto pelenais. Pelenai paskendo, ištirpo sūriame vandenyje. Jie taip pat keliavo į jūrą.
Dar keliavo jos mintys. Plevenančios virš upės tėkmės, virš menkų bangelių. Jos mainėsi ir raibuliavo drėgname ore čia sužibdamos lyg vaivorykštės uodega, čia apsiniaukdamos kaip dangus prieš nenumaldomą grėsmingą audrą.
O upė nešė savo vandenis į jūrą.
Bekraštę platybę, kurios šauksmas niekuomet nenutildavo.
Ji girdėdavo jį kasdien. Kartais tiesiog klausydavosi jo valandų valandas. Pasinerdavo ir išnykdavo.
Kartais... Bandydavo ginčytis su juo. Net peršaukti.
Nepavykdavo.
Kartais.. Ignoruodavo šauksmą. Tačiau jis niekur nedingdavo ir ji vėl atsisėsdavo lovoje išplėstomis akimis juodą nakties valandą.
Ją šaukė. Tai buvo neišvengiama.
Ir dabar, po dviejų dienų liepsnos ir griaunančio potvynio ji pagaliau keliavo į jūrą.
Tekėjo, čiurleno, kliokė, žliaugė.
Skynėsi savo kelią kartu su vandeniu. Ir likus tik akimirkai iki didžiojo įsiliejimo jos keliaujančios mintys užrašė: " Viskas. Aš sulaukiau. Aš Atsiliepiau. Šauksmas mane pasiims. "
Didysis įsiliejimas buvo kaip ramybės okeanas. Viską nuplaunantis ir lengvai sūpuojantis. Ji paniro visa ir pasiruošė ištirpti.
Bet tada suvokė, jog supranta, ką sako Šauksmas.
"Priimu tave į savo glėbį. Šis pasaulis - tavo, bet tu jam nepriklausai. Esi stipri. Turėsi grįžti."
Ir ji sugrįžo.
Pajuto, kad trenkėsi į žemę kaip sunkus akmens luitas. Pramerkus akis tykojo tik šaltis. Kūnas buvo kaip sulaužytas. Ji apglėbė rankomis savo kelius, apsimuturiavo šilta pūkine antklode ir ėmė linguoti pirmyn ir atgal pagal negirdimą ritmą.
Šiandien ji pasidovanojo sau tylą, kad galėtų vėl bent truputėlį pasiklausyti bangų mūšos. Išgirsti Šauksmą.
Bet jo nebuvo. Tik spengianti tyla. Ir iš kažkur toli ataidintys žodžiai:
"Esi stipri..."