69.65.85.69

2007 12 12 10.37

Ten galėjai nuvykti tik traukiniu.
Vieną kartą per savaitę jis išvažiuodavo iš dievų ir žmonių apleistos stotelės miesto pakraštyje. Mašinistai sumišdavo paskirti būtent į šį reisą. Viena vertus, tai reiškė lengvą dieną - vos keliasdešimt kilometrų, visas likęs laikas - tavo. kitą vertus... Niekas negalėjo šito paprastai ir suprantamai paaiškinti. Tiesiog buvo baugu.
koks bebūtų oras tą dieną, artėjant link paskutinės stotelės pakildavo rūkas. Pasaulis tiesiog nuskęsdavo nesibaigiančioje migloje ir mašinistas kiekvienąkart slapta pasidžiaugdavo, kad vairuoja ne mašiną, autobusą, bet traukinį, kuris ramiai ir patikimai slenka savo bėgiais. Tiesa, mašina ar autobusu šios vietos ir nebuvo įmanoma pasiekti.
Niekas nežinojo, kaip vadinasi ta vieta. Net traukinio maršrute stotelė taip ir vadinosi - Paskutinė.
Tad žmonės tiesiog sugalvojo jai vardą. Miegančiųjų slėnis.
Slėnis, kuriame karaliavo pilka spalva ir kurį visuomet gaubdavo neperregimas rūko šydas, geresnio vardo ir negalėjo tikėtis.
Jis iš tiesų miegojo. Tarsi laikas čia būtų sustojęs. Ar bent labai labai sulėtėjęs, slenkantis tiesiog nepastebimu greičiu. Kitas pasaulis, kiti jo dėsniai ir taisyklės bei nesibaigiantis, neišnykstantis, nepermatomas rūkas.
Tačiau žmonės ten kartais vykdavo.
savaitė po savaitės kelis vis laukdavo dievų ir žmonių pamirštoje stotelėje. Įvairiausio amžiaus, išvaizdos, profesijos ir visuomeninės padėties.
Daug rečiau jie iš ten grįždavo.
Tačiau grįždavo lygiai tokie patys, kokie ir išvykdavo. Nesvarbu kiek dienų, savaičių, mėnesių ar metų būtų praėję. Miegančiųjų slėnis konservavo laiką. Konservavo žmones.
patekęs ten, žodį pokytis galėjai išbraukti iš savo žodyno ir gyvenimo. Žinoma, žmonių išvaizda šiek tiek keisdavosi, laikas palikdavo savo pirštų antspaudus jų veiduose, rankose ir kūnuose, bet visa kitą, kas būdavo tie žmonės, nepakisdavo.
Miegančiųjų slėnis buvo lyg mažas miestelis. Tiesios gatvės, panašūs vienaaukščiai namai, pilkos jų sienos ir pilki stogai. Visos spalvos čia turėjo pilką atspalvį. Galbūt dėl to buvo kaltas tik rūkas, o galbūt pilkuma buvo taip įsigėrusi į visą aplinką, kad tiesiog tapo jos dalimi. Ir gyvenimas čia buvo pilkas. Paprastas, be jokių sukrėtimų, netikėtumų, kasdien vis toks pats.
Sulėtėjęs, aptingęs. Be pokyčio. Ir žmonės tai rinkdavosi. Vykdavo į Miegančiųjų slėnį ir ten gyvendavo. Kelias dienas. Mėnesius. Metus. tiesiog nusileisdavo į slėnį, užeidavo į pirmą pasitaikiusį namą ir jame apsigyvendavo.
Kai kurie net ir negrįždavo.
o tie, kurie visgi grįždavo, imdavo žvelgti į pasaulį nuolat išplėstomis akimis, traukti jį į save ir daugiau šypsotis.
Arba nuolatos būdavo paniurę ir žvelgdami į tolį vis ko nors ilgėdavosi ir ieškodavo.
Būdavo įvairiausių atvejų. Tačiau visi grįžusieji beveik neminėdavo ir nekalbėdavo apie Miegančiųjų slėnį. Ne todėl, kad negalėdavo, tiesiog... Atrodė, kad jie to nenori. Nebūtinai dėl to, kad jiems būdavo nemalonu tai prisiminti.
Bet Miegančiųjų slėnis buvo reikalingas. Egzistavo. Slapstydamasis po rūko skraiste konservavo ir sandėliavo laiką ir žmogiškuosius likimus.