69.65.85.69

2007 12 12 10.37

Ten galėjai nuvykti tik traukiniu.
Vieną kartą per savaitę jis išvažiuodavo iš dievų ir žmonių apleistos stotelės miesto pakraštyje. Mašinistai sumišdavo paskirti būtent į šį reisą. Viena vertus, tai reiškė lengvą dieną - vos keliasdešimt kilometrų, visas likęs laikas - tavo. kitą vertus... Niekas negalėjo šito paprastai ir suprantamai paaiškinti. Tiesiog buvo baugu.
koks bebūtų oras tą dieną, artėjant link paskutinės stotelės pakildavo rūkas. Pasaulis tiesiog nuskęsdavo nesibaigiančioje migloje ir mašinistas kiekvienąkart slapta pasidžiaugdavo, kad vairuoja ne mašiną, autobusą, bet traukinį, kuris ramiai ir patikimai slenka savo bėgiais. Tiesa, mašina ar autobusu šios vietos ir nebuvo įmanoma pasiekti.
Niekas nežinojo, kaip vadinasi ta vieta. Net traukinio maršrute stotelė taip ir vadinosi - Paskutinė.
Tad žmonės tiesiog sugalvojo jai vardą. Miegančiųjų slėnis.
Slėnis, kuriame karaliavo pilka spalva ir kurį visuomet gaubdavo neperregimas rūko šydas, geresnio vardo ir negalėjo tikėtis.
Jis iš tiesų miegojo. Tarsi laikas čia būtų sustojęs. Ar bent labai labai sulėtėjęs, slenkantis tiesiog nepastebimu greičiu. Kitas pasaulis, kiti jo dėsniai ir taisyklės bei nesibaigiantis, neišnykstantis, nepermatomas rūkas.
Tačiau žmonės ten kartais vykdavo.
savaitė po savaitės kelis vis laukdavo dievų ir žmonių pamirštoje stotelėje. Įvairiausio amžiaus, išvaizdos, profesijos ir visuomeninės padėties.
Daug rečiau jie iš ten grįždavo.
Tačiau grįždavo lygiai tokie patys, kokie ir išvykdavo. Nesvarbu kiek dienų, savaičių, mėnesių ar metų būtų praėję. Miegančiųjų slėnis konservavo laiką. Konservavo žmones.
patekęs ten, žodį pokytis galėjai išbraukti iš savo žodyno ir gyvenimo. Žinoma, žmonių išvaizda šiek tiek keisdavosi, laikas palikdavo savo pirštų antspaudus jų veiduose, rankose ir kūnuose, bet visa kitą, kas būdavo tie žmonės, nepakisdavo.
Miegančiųjų slėnis buvo lyg mažas miestelis. Tiesios gatvės, panašūs vienaaukščiai namai, pilkos jų sienos ir pilki stogai. Visos spalvos čia turėjo pilką atspalvį. Galbūt dėl to buvo kaltas tik rūkas, o galbūt pilkuma buvo taip įsigėrusi į visą aplinką, kad tiesiog tapo jos dalimi. Ir gyvenimas čia buvo pilkas. Paprastas, be jokių sukrėtimų, netikėtumų, kasdien vis toks pats.
Sulėtėjęs, aptingęs. Be pokyčio. Ir žmonės tai rinkdavosi. Vykdavo į Miegančiųjų slėnį ir ten gyvendavo. Kelias dienas. Mėnesius. Metus. tiesiog nusileisdavo į slėnį, užeidavo į pirmą pasitaikiusį namą ir jame apsigyvendavo.
Kai kurie net ir negrįždavo.
o tie, kurie visgi grįždavo, imdavo žvelgti į pasaulį nuolat išplėstomis akimis, traukti jį į save ir daugiau šypsotis.
Arba nuolatos būdavo paniurę ir žvelgdami į tolį vis ko nors ilgėdavosi ir ieškodavo.
Būdavo įvairiausių atvejų. Tačiau visi grįžusieji beveik neminėdavo ir nekalbėdavo apie Miegančiųjų slėnį. Ne todėl, kad negalėdavo, tiesiog... Atrodė, kad jie to nenori. Nebūtinai dėl to, kad jiems būdavo nemalonu tai prisiminti.
Bet Miegančiųjų slėnis buvo reikalingas. Egzistavo. Slapstydamasis po rūko skraiste konservavo ir sandėliavo laiką ir žmogiškuosius likimus.

2007 12 09 19.41

Jis juokais žadėjo aprengsiąs ją gitara, apausiąs jos stygomis.
Ji buvo vardu DragonFly. Juoda, spindinti ir paslaptinga. Stebuklų stebuklas.
Ypač, kai būdavo jo rankose.
Ji pasakodavo istorijas. Fantastiškas, negalimas ir įmanomas tuo pat metu. Su tūkstančiais spalvų, atspalvių, veikėjų ir siužeto linijų. Nukeliančias į kitą laiką, erdvę ar išvis viską panaikinančias. Juokingas ir virkdančiais. Apkaltinančias ir atleidžiančias. Apkabinančias ir atstumiančias. Tyras.
DragonFly ištrindavo visa, kas jis būdavo iki pat tos akimirkos, kai priimdavo ją į glėbį. Tuomet, jis būdavo naujas, kitoks.
Švarus ir švytintis. Kaip niekuomet gražus.
Ji negalėjo atitraukti akių. Tokio gražaus ji jo niekuomet daugiau nematydavo. Kartais atrodydavo, kad tai pastebi ir kiti, bet ji žinojo, kad jie mato tik trupinius, kibirkštis, bet ne pačią ugnį. Tų, kurie iškart išvysdavo visą liepsnojantį laužą, švytinčią aureolę ir šildydavosi rankas toje šviesoje, buvo labai nedaug. O ji viena iš jų.
To nevertėjo sureikšminti, ištarti. Tiesiog žavėtis. Mėgautis.
Jis tai pamatė jos akyse. Perskaitė visas dangaus mėlynumo eilutes. Tą vakarą, kai DragonFly dar kartą prisikėlė ir numirė jo rankose, prieblandoje skendinčiame kambaryje. Tą vakarą, kai jo galvoje gyvenančios melodijos užsigeidė gimti ir būti išnešiotos glėbyje, kaip niekad gausiai.Viena po kitos. Nesivaržydamos net nepaisyti eilės.
Ji visa tai traukė į save išplėstomis akimis ir virpančiomis šnervėmis. Retkarčiais užsimerkdama ir visiškai ištirpdama.
Užgesus paskutiniam garsui jis jau žinojo, kad jo pasaulis įtraukė ją vidun. O melodijos galvoje priėmė jos šešėlį į savo tarpą.
Nebebuvo, kur trauktis, bėgti. O ir nesinorėjo.
Jo laiką ėmė užpildyti nesibaigiantys pokalbiai, pasėdėjimai, pasivaikščiojimai, valandos, praleistos žmonių šurmulyje, ilgesio valandos, krištolinio jaukumo ryto valandos.
Nematomas smėlio laikrodis bėrė smėlio smilteles ir žarstė šypsenas.
Tik jis nebuvo begalinis.
Vieną dieną ji tarp dangaus mėlynumo eilučių savo akyse atsinešė ir vieną juodą. Atėjo metas smėlio audrai.
Jis taip niekada ir neaprengė jos savo gitara, neapavė jos stygomis.
Ji to niekada ir neprašė, nenorėjo. To nereikėjo.
Tik žvilgantis karališkasis laumžirgis pagaliau ištiesė pamankštinti savo permatomus sparnus ir, pakilęs į aukštį, ėmė sūpuoti savo ilgą uodegą.
Į jo glėby sugrįžo DragonFly.
Toji, kurios niekas niekada nepakeis.

2007 12 03 10.05 - 2007 12 07 10.45

Lietus buvo kaip trukdžiai šlapiai atsispindinčiame žemės veide. Smulkūs lašai išsisklaidydavo smulkiais blyksniais šaltai švytinčiame balų paviršiuje. Vanduo, kaip gyvsidabrio karoliukai, žingsniuojant slinko grindinio plytelių tarpeliais ir nyko tik ant skirtaspalvio bruko.
Akimirką jai pasirodė, kad prieš akis šmėkštelėjęs namas ant sienos turi milžinišką žaizdą. ji plečiasi, pulsuoja... Tai truko tik akimirką. Siena buvo paprasčiausiai pradėta dažyti rausvai rudais dažais ir nebaigta. Tikriausiai dėl lietaus.
Ji girdėjo savo žingsnius tuščioje gatvėje. Jie buvo tokie tolimi, tarsi iš tiesų būtų ne jos. " Miegu, vėl miegu atmerktomis akimis" pagalvojo.
Pabandė prisiminti kaip atsikėlė. Tuščia.
Pusryčiai? Tuščia.
Eilinis rytas, eilinis prisiminimų nebuvimas.
Pasaulį užvaldė visaapimantis deja vu jausmas.
Ji atsibudo.
Sėdėjo auditorijoje ir žvelgė į šviesos atspindžius kampe. mistiška šviesa sklido nežinia iš kur ir lyg aureolė gaubė niekuo dėtą kampą. Prieš ją gulėjo sąsiuvinis. šios dienos dienotvarkė. Ilgas sąrašas darbų, žmonių, kuriuos šiandien matys, vardai.
Kaip ir dienų dienas iki šiol, ji padarys visus tuos darbus, bus su visais šiais žmonėmis. Bendraus ir šypsosis jiems.
Tik...
It's not the question of people needing you, it's the question of your own need of those people...
Atodūsis buvo panašus į ūksmingą vėją už lango. Ilgesys, kaip nerimstantis plačiasparnis paukštis, susisupo lizdą jos viduje. Pūkeliais apkamšytą lizdą sūpavo pakrantės medžio šakos. Savo bangų galvas šalia guldė Didysis Vandenynas. Bangos gulė viena po kitos ir saldžiai užmigdavo. Didysis Vandenynas dainavo joms nesibaigiančią lopšinę.
Dainuojančio Didžiojo Vandenyno melodijos nunešdavo į tolimas gelmes. Potvyniais ir atoslūgiai čia nepalikdavo pėdsakų, vanduo buvo ramus ir netroško niekur bėgti, tekėti. Žalsvaskarės jūržolės tingiai šoko savo šokius ir sudarinėjo didingas kaleidoskopiškai mirgančias figūras. prie jų kojų kriauklėse slėpėsi perlai. blyškus jų švytėjimas persisunkdavo net pro kiautus, kai ilgastiebių jūržolių šokis pasiekdavo kulminaciją, apogėjų. Dugno smėlis į jų šokio ritmą sūkuriavo žalsvai melsvame vandenyje.
Didysis Vandenynas jos viduje stiklo puta aptraukdavo žvilgsnį ir lengvai sūpuodavo jos kūną.
Viskas buvo labai paprasta. Ji pernelyg pasiilgo Didžiojo Vandenyno. Vandenyno, kurio gelmėse tirpo pasaulis ir laikas. Auksaspalvio Vandens, kuris niekuomet nebuvo tuščias.

while floating in the rhytmic sea
and sinking into the melodic bottoms
my fingertips write their path
straight into chalky ceiling
black on white and
white on black
they dance and draw
short stories, epic journeys, rendez - vous
then land like heavy autumn leaves
and rests a tiny peace admiring
the spectacles abowe them
just behind the glass
a lazy morning smiles from all his greyness
and taps his foot to the sea rhythm
all hidden in the fog disguise

2007 11 21 23.49


Šiandien diena, kai sninga tik nuo medžių. Nuogos jų šakos stiebiasi lig pat dangaus, pasidabruotos baltu šerkšnu, o rūkas savo gijas iškaišiojo tarp jų. Taip pasislėpė supratęs, kad yra mažų mažiausiais nepageidaujamas. Jau metas jam visam pasiversti šerkšnu. Artėja Gruodis.
Stovėjau po tokiais sningančiais medžiais ir tyliai klausiausi jų pavargusių, nuogų šakų maldavimo. jos trokšta sniego. Poilsio, po kurio vėl turėtų jėgų sprogti nuo žalumos, žydėti spalvomis ir megzti audeklus iš šimtų sėklyčių.
Klausiausi ir mintyse dėliojau jiems raminančią giesmę.
Ir tuomet, pasinėrusi į medžių balto maldavimo ir savo pačios raminančios giesmės melodiją, supratau.
Supratau, kad šiuos kelis mėnesius gyvenau kitų stiprybe. kiti žmonės buvo mano virvinės kopėčios įveikiant kasdienybės kalnus ir mano inkarai sustojant pačiuose vaizdingiausiuose užutėkiuose.
Nes savąją stiprybę jau buvau nemenkai išbarsčiusi, ypač per pastaruosius metus. kaip ir tie medžiai, buvau jau tokia pavargusi, maldaujanti pagalbos iš šalies, kaip išganingos manos iš dangaus - sniego.
Šis stiprybės skolinimasis nebuvo parazitinis, apskritai nebuvo neigiamas dalykas. Ramstydama save kitų stiprybe aš lygiai taip pat stengiausi dalinti, ką turėjau geriausio. Savo žinias, šypsenas, pasitikėjimą, rūpestį ir švelnumą.
Ir tik retkarčiais pasijusdavau truputėlį nejaukiai, tarsi stovinti nes savo batuose, persiėmusi kažkuo svetimu, nepriklausančius sau.
Tačiau šis pagyvenimas kitų stiprybe man buvo būtinas. Kitaip nebūčiau pakilusi. Nebūčiau sulaukusi šios dienos, kai stovėdama po sningančiais medžiais supratau, kad atgavau Savo stiprybę. Savas jėgas. Save.
Jau sukaupiau pakankamai savasties energijos, kad galėčiau dėlioti raminančią giesmę medžiams. Kad galėčiau iš tiesų pati tapti stiprybės donore kitiems ar deramai atsidėkoti tiems, kurie man jos suteikė daugiausiai, kai reikėjo.
Dievaži, gyvenimas yra kaip jūra. Jis atsirita į tavo krantą bangomis.
Jau buvau spėjusi pasiilgti šios bangos. O ji nebūtų atsiritusi be visų tų žmonių, kurie šiandien supa mane.