69.65.85.69

2007 10 14 22.50

Pro menkus užuolaidų tarpelius į kambarį braunasi pirmieji ryto saulės spinduliai. Diena dar tik vos vos, ką tik užgimė. Ji mieguistai iškiša galvą iš po pūkinės antklodės. Dar nepramerkusi akių atsiverčia ant nugaros ir bando suvokti aplinką. Lovoje šilta nuo kito žmogaus kūno. Laikina idilė. šiluma, ramybė, saugumas. Bet tik kol kambario neužlies skaisti saulės šviesa. Ji apsiverčia ant šono ir prisiglaudžia. "One by night, by day another". Tebūnie, taip. Tebūnie...
Tačiau dar kelios akimirkos, kelios minutės priklauso jai... Kol jis miega.
Prisiglaudžia stipriau ir apsikabina. Veidu įsikniaubia jam į sprandą.
Protą nutvieskia staigi mintis. Juk ne jo iš tiesų norėtų čia ir dabar. Juk kito šaukiasi sapnai, kur lyg neregė graibai tamsą plikomis rankomis šaukdama vardu. Kur abudu palengva plūduriuodami plaukiate žemyn upės vaga. Sapnas nutviekstas spindinčių saulės spindulių. Beveik tokių, kokie dabar skverbiasi pro užuolaidų tarpelius.
Ji atsitraukia, nusisuka į langą ir pamažėle atsimerkia. Tarsi įtemptas siūlelis, kažkas viduje virptelna, kai vaikinas, gulintis šalia, staiga apsiverčia ir pats prisiglaudžia. Tebūnie, dar čia pabūsiu. Bet jis tik per miegus taip. Ryte tik pasiūlysi jam kavos ir jis išeis. Liks tik neplautas puodelis su kavos tirščiais. Na, ir prisiminimas.
Ji išsilaisvina iš glėbio ir lėtai keliasi. Ant pirštų galų išsliūkina iš kambario, tik susirinkusi kelis drabužius ir uždarydama paskui save duris. Dar ilgai sėdi viena kitame kambaryje, delnus šildydamasi prie arbatos puodelio.
Jau galvojo, kad yra laisva. Kad jau pamiršo. Ne, greičiau susitaikė. Bet kažkas matyt dar yra, kažkas dar kirba. Nes vis dar gyvena šaukiantys sapnai. Jau vis rečiau, bet...
Vis negali suprasti ar jau laidoti visas viltis ir tiesiog gyventi toliau ar... gyventi ir tikėtis?
Ne, taip tai tikrai negali... Per daug skauda...
Bet ar palaidojus viltį, užmigdžius ją žiemos miegu, paskui bus galima prikelti? Na, jei prireiktų?..
Lygiai kaip gali suskaičiuoti kiek vaikinų buvo jos gyvenime, gali suskaičiuoti ir kiek nebuvo. Gal tad neverta savęs varginti bergždžiai tarpstančiomis viltimis?
Žinoma, lengva taip nuspręsti...
Daug sunkiau kasnakt užmigti nebandant įsivaizduoti, kad jis šalia, kad štai jo ranka tavojoje...
Daug sunkiau yra kasdien neieškoti ženklų ten, kur jų ir nėra.

2007 10 14 0.56


" Jo baimė buvo didelė kaip jūra, bet aistra beribė kaip dangus"
Herbjorg Wassmo. Dinos knyga



Atsibudusi ji parimo ant pusiau sulenktos rankos ir žvelgė į jį miegantį. Nenorėjo nustoti šypsotis, nors nebūtų galėjusi įvardinti, kodėl šypsosi. Jo miegas buvo kaip paukščio lizdas su cypsinčiais pūkuotais jaunikliais. Kupinas. Užburiantis. Saugus.
Šilčiau jį apkamšiusi ji nusliuogė žemyn nuo šiltos krosnies. Tylutėliai surinko kelias pliauskas kampe ir pravėrusi mažas, metalines dureles suguldė ant vis dar žioruojančių žarijų. Atmintyje šmėkštelėjo keli senovinio užkalbėjimo žodžiai. Pamažėle ji apsirengė, apsiavė batus ir išsliūkino į lauką.
Balta. Puri ir žvilganti baltuma, kur be pažvelgsi. Siekia kelius. Ramiai ilsisi ant nuogų medžių šakų ir dengia nevystančią spygliuotą žalumą. Nepastebimai slenka ir, tarsi norėdama amžiams susijungti, siaurina vingiuojančios upės vagą.
Net dangus, atrodo, šiandien nusprendė tapti žemiško baltumo veidrodžiu ir driekiasi visas nušvitęs ir netekęs savo pirmapradžio mėlynumo.
Nuo jos šilto alsavimo kilo garas ir, susijungęs su visaapimančia baltybe, lėkė ligi pat dangaus. Sniegas gurgžda po kojomis, žingsniai neskubūs ir minkšti. Tarsi žengtum debesimis.
Pirštinėtos rankos meiliai apkabino metalu tviskantį kibirą ir nuleido jį į apvalią šulinio tamsybę. sugirgždėjo sukama rankena ir skaidriai supliaukšėjo pro kibiro kraštus trykštantis vanduo. rankos dirbo pačios ir ji tarsi iš šalies stebėjo kaip pildosi du mediniai kubilėliai su kanapinių virvių rankenomis, išrikiuoti šalia šulinio. Stvėrė juos į abi rankas ir palengva nukrypavo atgal į trobesį.
Čia stebėtinai tyliai žarstekliu nukėlė porą žiedų ir, supylusi vieną kubilėlį vandens, pastatė virti puodą.
Tuomet išsinėrė iš šiltų apdarų, į priemenę išnešė snieguotus batus ir šmurkštelėjo atgal į guolį ant krosnies.
Jo miegą, kaip šilta banga, jau buvo perliejęs nubudimo artėjimo pajautimas. Lūpų kampučiuose virpčiojo šypsena. Pajutęs kito žmogaus šilumą šalia, jis pasimuistė ir įsikniaubė jai į glėbį. Kurį laiką abu taip ir gulėjo, tarsi klausydamiesi tolimo jūros ošimo kriauklėje. Tuomet pamažėle atsimerkė.
Du žvilgsniai, vienas mėlynas, kitas žalias susitiko ir ant veidų išsiskleidė šypsenos, drovios kaip pirmieji pavasariniai snieguolių žiedai.
- Labas rytas...
- Mmm...
- Ką sapnavai?
- Jūrą...
Ji sukikeno, beveik be garso.
- O aš dangų.
Nesinorėjo keltis. Pernelyg gera buvo dalintis šiluma, jausti kito buvimą šalia. Už lango ėmė kilti vėjas, pustomas sniegas, pakilus gūsiui, blaškėsi į langų stiklus, tarsi ieškodamas plyšelių prasibrauti vidun ir pasišildyti.
Kvaileli, pasilik kur esi, nes viduje žūsi... Sūkuriuok ir šok už rąstinių trobos sienų, čia tau paprasčiausia ne vieta.
Užkaistame puode ėmė kunkuliuoti vanduo. Buvo metas keltis, gamintis pusryčius, praustis šiek tiek kunkuliuojančio vandens sumaišius su lediniu iš šulinio tamsybės.
Krosnyje raminančiai spragsėjo malkos. Aplink, tarsi fenikso atodūsiai, sklandė praeitis. Neišaukštinta, neidealizuota, nepapuošta apsimetinėjimo ir melo vaškinėmis gėlėmis. Tiesiog garantuojanti saugumą, neliečiamybę ir leidžianti jūrai ir dangui susibėgti į horizontą. Nė vieno nekvestionuojamą dėl tiesumo ar tolumo ir egzistuojantį tik dėl to, kad taip buvo jau šimtus milijonų dienų...

2007 09 27 6.13

Ar lengva apsimesti, kad tavo gyvenime ko nors NĖ-RA?
O gal verčiau klausti ar verta apsimesti?
Il n'y a pas rhien dans la chambre.
Il n'y a pas personne dans la chambre.
Peut etre.
O kambarys yra. Aklinai juodas. Ir toje juodumoje nei laiko, nei erdvės. Tik tu ir tavo mintys.
Tiesa, dar turėklas.
Mielai jį paleisčiau. Mais, il n'y a pas personne...
O aplink kužda realybę grąžinantys balsai.
"Pasaulis racionalus. Pasaulis per daug racionalus..."
Nepadeda, kuomet pati žemė ima slysti iš po kojų, trauktis ir net griebdama rankomis, apsikabindama jau nieko neišgelbėsi. Aišku, kam racionaliojo požiūrio pasaulyje dar reikalingi didvyriai?
Tegul sprūsta, kyla, leidžiasi. Let it float, sink, rise and fall.
Vistiek tai tik asmeninė tikrovė. Subjektyvus kubas, kurio viduje - what a pity - lygiai toks pats subjektyvus rutulys.
O gal sfera?
What's the difference?
Nors... Skirtumas tikriausiai yra.
Nes yra žodžiai, išnyrantys iš pasąmoningos nežinios skirtingose kambario pusėse, ir staiga susiliejantys į vieną žalsvai gelsvame, apvaliame kambario centre. Sfera pamažėle užsipildo. Kasdien vis mažiau lieka iki pilnumo, kupinumo.
Ir tu tai matai. Matai net aklinai juodame kambaryje.
Galėtum (galėjai) tą sferą naudoti kaip gyvybės vandens versmę, šaltinį. Bet kol kas labiau norisi aplink jį užtraukti tamsiai žalias užuolaidas.
Juodojo kambario pakampėmis, kaip juodvarniais paversti broliai, braižosi sprendimai.
Lengviausia būtų įsikibti į kurio nors vieno iš jų žalvariu tviskančius sparnus ir lėkti iš juodojo kambario į šviesą. Į akinančią baltybę.
Bet, nors juodajame kambaryje ir nėra laiko, egzistuoja suvokimas, kad nesi jame trumpai. Arba, kad tiesiog tai ne pirmas kartas. Deja vu. Jau mačiau. Ir spėjau priprasti.
Kiek, žinoma, įmanoma priprasti prie aklinos tamsos...
Nors ji pamažu darosi jauki, šilta, ima spinduliuoti. Gal aklinai juodame kambaryje irgi galima gyventi? Be laiko ir erdvės. Net be turėklo.
Nepasikliauti vien rega ir atsigręžti į kitus keturis, jos užguitus pojūčius.
Išgirsti šešėlius ir atspalvius.
Užuosti tylą ir šilumą.
Paragauti kiekvieno kampo ir sienos.
Iščiupinėti orą.
Ne, nesakant, kad juoda yra balta, o mėnulis kažkada buvo saulė.
Tiesiog prisijaukinant juodąjį kambarį, kuriame pamažėle supiesi guolį iš šilko gijų. Paryškintai švytinčių ir šviesių.
Kad vieną dieną jos taptų tavo pintu tiltu iš aklinos tamsos.
Kad vieną dieną galėtum ištarti:
"Tu gyvas. Po trijų dienų ir dar šimto milijonų dienų. Tu - čia."
O jei tamsa staiga panorės pasiversti palėpės sienos nuolydžiu, verčiančiu tave lenkti galvą ir kūprintis?...
Juk savi ironija dar nieko nenunuodijo, tiesa?
Ne, veikiau išgelbėjo...
Kai žemė išslysta iš po kojų, žmogus gali išmokti vaikščioti rankomis.

Tebūnie čia esmė, prasmė ir tiesa. Išrišimas.

2007 09 17 23.03



Užsimerkus mintys nuneša į šiltus žiemos vakarus, kai už lango blaškosi pūga, o sienomis laipioja plevenantys žvakės atšvaitai...
Nebijau šalčio. Tamsos. Vienatvės.
Jų nėra.
Vėl tyliai, net nepasibeldęs, įsėlina to ypatingo meto laukimas.
Kažin, o kaip jį vadino seniai seniai?
Tą laiką, kai gamta pamažu nyra į pilką vilnonį snaudulį, muturiuoja ir kamšo savo vaikus baltais patalais, kad skaistų rytą vėl pakirstų su naujomis jėgomis, idėjomis, troškimais, siekiais, tikslais.
Kad dar kartą tyliai, negirgždėdamas pasisuktų Amžinasis Ratas.
Susikaupimas. Ramybė. Ilgesys.
Viskas telpa.
Ir nėra slogu, svetima. Neslegia.
Kiekvienais metais laukiu to.
O šiais ypatingai gerai žinau, kad nebus sunku. Tonomis sandėliuoju džiaugsmą ir numoju ranka į už ketverių horizontų tvyrantį rūką. Jis dar taip toli. Net neverta įtempti akių, kad ką išvystum.
Užtat yra Dabar. Iš didžiosios raidės.
Kaip didžiulė lobių skrynia su neišsemtu, neregėtu, nematytu lobiu. Kurios centre tūno toks nedidelis žalvarinis pinigėlis, kuždantis: "pagaliau esu šio to vertas. Įgijau vertę. Būsiu!"
Kasdienybė vis bando pakampiais sliūkinti iš paskos, bet angažavimasis šioje aplinkoje jai vis nepavyksta. Ne tas maskuojamąsias spalvas pasirinko. Per daug ryškios.
Ir Žmonės vis ją sumindo.
Vieni žaidžia Meilę ir tikriausiai nė patys nesupranta, ką daro. Arba, priešingai, pernelyg gerai viską suvokia.
Antri tikriausiai nelaiko meilės žaidimu ir nešiojasi ją akių kampučiuose, pirštų galiukuose, užantyje. Šito nepamestų.
Treti dviprasmiškai šypsosi ir iš nė vienos iš tu prasmių neišgauna grūdo. Nenori. Negali. Taip lemta. Nesvarbu. Užtat turi tvirtą siūlelį, einantį nuo širdies prie širdies. Sujungiantį.
Ketvirti stato raudonų plytų sieną. Nieko nežada, bet ir neneigia, kad vieną dieną už sienos, į puotą bus pakviestas ne vienas.
Penkti vis juokiasi, tramdo vėją skvernais ir dėl nieko nesirūpina. Juk būna dienų, kai vėjas pasakiškai reikalingas.
Kiti.. panašūs į mišką, kuriame ne visus medžius pažįsti. Ne visi tau gražūs. Bet pats miškas - nuostabi vieta. Ir tu nori jį pažinti, ištirti, prisijaukinti. Ir žinai, kad turi laiko.
Ypatingai dabar. Artėjant Ilgių ugnių šviesai. Nežinai, kas tau bus pasiūlyta iš jų pusės. Niekada negali žinoti. Bet gali nujausti. Ir štai taip koncentruoti ir sandėliuoti įžvalgas. Šalia tonų džiaugsmo talpų...

2007 08 25 10.50

"Moterys nekeliauja.
Ne todėl, kad negali.
Jos laukia atkeliaujančių.
Budėdamos kylant saulei ar tekant mėnuliui..."


Jurga.Koralų pasaka.mp3

Tą rytą, kai ji susisupo į kamuolėlį iš savo pačios rankų ir kojų ten, apačioje prie lango, jis suprato, kad niekas niekada tau nepriklauso. Nėra tavo. Yra tik su tavimi.
Jos akys žvelgė į tai, ko nebuvo už stiklo. Jos irgi nebuvo tą akimirką. Tik romi, spinduliuojanti šypsena.
Jo moteris Keliauja.
Už lango šakas svarino neregėto senumo maumedis ir kadagys. Visame name, kertelėse ir kampuose šnabždėjosi tylos angelai.
Jo moteris Keliauja, todėl daug kas nepastebi, kad ir ji laukia Atkeliaujančių. Bet tai galima pamatyti jos akių kampučiuose, priėjus arčiau.
Šiandien Jis atkeliavo pas ją. Kad bent trumpam išnyktų laukimas, gyvenantis akių kampučiuose. Kad šiandien ji pasiliktų.
Būtų su juo.