69.65.85.69

...Cought up in regrets
and tangled in nets
instead of your arms wrapped around me...

2008 04 10 10.19

Tirštai žvaigždėtos naktys praleistos tolimoj šaly yra kaip tapymas ant audeklo. Švelnūs potėpiai, taškai ir linijos susijungia į vieną didžiulį, gerai pažįstamą panoraminį piešinį. Čia gyvena ir statūs snieguoti kalnai, šiek tiek aštriomis uolų briaunomis, ir minkštos, purios pievos, iš kurių niekada nesinori atsikelti, kai jau priguli....
Bet teptuko potėpiai vis dar dailina šį piešinį, margina jį spalvomis, subtiliai išlenktomis linijomis ar nedideliais taškeliais. Panoraminis peizažas jokiu būdu nėra baigtas. Kažin ar kada nors bus baigtas.
Tik ne visi teptuko potėpiai piešinį dailina. Yra ir nepasisekusių, kreivų, neapgalvotų. Tokių, po kurių paskui darosi baisu, nes ir mažas štrichelis gali sugadinti visą darbą.
Tokius norėtųsi ištrinti.
Taip, tapymas ant šilko nėra toks paprastas dalykas.
Ach, tiesa, ir vėl pamiršai patikrinti ar tai tikras šilkas, prieš dėdamas naują potėpį.
Ką gi, galbūt kitą kartą. Arba taip niekada ir nepatikrinsi. Turi gabalą audeklo ant kurio gali tapyti, tai kam dar klausti ar jis tikras? O gal vertėtų?
Bet kokiu atveju, tirštai žvaigždėtos naktys atrodo daug kupinesnės, kai jos - kaip tapymas ant audeklo.
Padeda išgyventi kitas tamsias naktis be mėnulio, be jokio šviesos pluoštelio.
Tačiau vistiek vėl ir vėl kvestionuoji savo piešimo sugebėjimus ir atsitraukęs bandai panoramoje įžvelgti tai, ko net nėra, kaltini save, kad niekaip negali to nupiešti.
Juk ne veltui Meilužis, jau miręs, "Tolimoj šaly" daugybę kartų kartoja: " O aš?!"