69.65.85.69

2008 04 03 23.35

"Aš" esu plunksna paukščio sparne.

Vaikas bėga grindiniu žemyn. Jo žingsniai labai netvirti, spyruokliuojantys. Pėdutes dėlioja greitai ir šiek tiek šleivai: prieš akis dar ilga nuokalnė nelygaus bruko. Iki pat upės.
Saulė žaidžia jo šviesiuose plaukuose. Jos spinduliai sūkuriuoja tarp švelnučių garbanų ir blyksi akyse.
Juokas. Mamos šypsena. Ryškus paguvėjimas praeivių veiduose.
Nė pats nepajunti, kaip tavo dalis - mintys, šypsena, tavo visa esmė - kartu su vaiku bėga žemyn, prie upės.
Čia sustoja. Spokso į tekantį vandenį. Smulkių bangelių raibuliai užburia. Pasaulis ir laikas sulėtėja. Balsai, prieš tai tylėję kaip nebyliai galvoje, ima virsti iš pradžių neaiškiu šnaresiu, vėliau - šnabždesiu. Vis ryškesniu. Persipinančiu tarpusavyje. Augančiu.
Atsiskyręs "aš", laikantis rankose tavo esmę, panašią į švytintį krištolinį rutulį, valandėlę išplėtęs akis spokso į hipnotizuojantį raibuliavimą, o tuomet puola į vandenį. Palikdamas kitą tavo pusę klykaujančią ant kranto. Kažkieno valiai.
O pats neria iki pat dugno ir pasiduoda srovei. Jaučia kaip su kiekviena akimirka upės tėkmė neša vis stipriau, įsitempia ir, atrodo, stengiasi greitį padidinti ne tik atsispirdamas nuo dugno akmenų, bet ir tiesiog akylai žvelgdamas į priekį. Į žalsvai mėlyną tolį.
Jūra.
Visos upės turėtų tekėti į Jūrą.
It's all about the water.
It's all about the sea.

Aš esu plunksna paukščio sparne.
Žuvėdros, kuri, įsitempusi kaip lynas, laikantis pagrindinę laivo burę, neria tiesiai į patvinusios, raibuliuojančios pavasario upės gelmes. Skrodžia vandenį tarsi peiliu beveik iki pat dugno. Tol, kol aštrus šio nedidelio paukščio snapas įsminga į kažką permatomą ir apvalų tarsi stiklinį rutulį. Kažką, ką po vandeniu laiko du delnai, ir...
suskaldo į tūstančių tūkstančius mažučių šukelių.


Sako, žodis "žuvis" yra kilęs iš žodžio "žuvęs".

Žuv'ėdra.

Ir Jūra, į kurią teka anaiptol ne visos upės.