2011 08 03 06.36

Inspiration: Kamanių šilelis - Septintą dieną


[Seeeptinntąą dieeeeenąąą]. Šviesa, galinti ne tik mainyti atspavius, bet ir formas, prasmę, paskirtį. Dienai artėjant prie tamsos, vienu metu šviesa pasidaro aiškiai, sodriai geltona ir tas geltonumas užpildo visą erdvę, ją užlieja. Ima atrodyti, jog geltonis, pabuvęs nors akimirką ilgiau, įsismelks į objektus, daiktus, net persimes į žmones. Tik ką tai pakeistų? Atsakymo taip ir neišsiaiškinus ateina tamsa. Lengviau tikriausiai yra klausti ar ši geltona šviesa būdinga vasarai. Tikriausiai, artėjant rudeniui ji išnyks. O galbūt tai priklauso tik nuo tam tikrų oro sąlygų? Gal taip atrodo šviesa prieš audrą? O gal prieš giedrą naktį? Bet kokiu atveju, geltonis neabejotinai pasitarnauja bent vienam tikslui - iškelti klausimą, domėtis, stebėti aplinką.
[Aaaaštunntąąą dieeeenąąą]. Ryto šviesa tokia trapi. Joje dužta spalvos, šešėliai, laikas. Raudonis užtrunka tik kelias akimirkas ir prieš išnykdamas, prieš galutinai pasislėpdamas, kažką kužda viskam, ką paliečia. Čia gimsta alkis. Ankstyvo ryto šviesoje tirpsta laikrodžiai ir vaikšto ilgakojai drambliai.
[Deevinntąąą dieeeenąąą]. Šviesa šiugžda. Kai būna švari, beveik sterili. Tokia karšta, jog joje žūva visa, kas nepridera. Tokia šviesą visuomet pasitinki prisimerkęs, dažnai net pasislėpęs už tamsintų stiklų. Kaip dykumos patrulis apžvelgiantis bekraštę smėlio karalystę. Tokia šviesa niekuo nepasitiki, bet nieko ir neteisia. Ji man patinka. Bendraujame žvilgtelėjimais ir gestų kalba.
[Deešimmtoj dieenooooj]. Ateina laikas pasitikti tamsą.





photo: night of 1000 candles

2011 06 14 20.38

Send sparkles to the air and catch them with your bare hands. Let your eyes sore from the light, let the reflections play in their depth. Let me admire your shimmering skin, let my hands follow your curves and relieve my head of the thoughts about that blessed day when you were born. I'm here and I am not at the same time. I accept and deny. I rise and fall. I know and guess. Mild summer warmth embraces me with all her might and I no longer believe that the winter is coming. Strain me, catch me, capture me. And then release the one who became new.


Nežinojimas, kas esi, tampa kasdienine būsena, šešėliu, persekiojančiu tave kiekviename žingsnyje. Atsisakau tikėti, kad žmogaus gyvenimą įprasminą tik tie kaustantys, pririšantys , įpareigojantys dalykai. Bet ir tikroji laisvė yra bauginanti.
Tad kybai kažkur tarpinėje erdvėje ir kaip tikras kosmonautas jau imi ilgėtis kieto maisto. Vis galvoji apie tą kolosolų Satre'o pasivaikščiojimą po Nidos kopas ir klausi savęs ar tame slypi tiesa. Tiesa? " We're willing to write our own vowes, but not our own rules?"
Galva pavargo vėl ir vėl gromuliuoti tas pačias mintis ir idėjas, sakai sau. Ir tuomet jau nieko nebežinai. Tik jautiesi taip, lyg nertumeis iš savo odos, viso to, ką užgyvenai per pastaruosius ketverius metus. Ir beprotiškai ilgies tam tikrų akimirkų, ypatingai tų, kurios, panašiai kaip nuostabūs sapnai, net nelabai išlikę tavo atmintyje ir atgimsta tik labai miglotos, neapčiuopiamos, nešančios tik jausmo atšvaitą.
O kai kurios tokios nuotrupos labai aiškios ir aštrios. Lyg stiklo šukės, įsirėžusios į tavo širdį ir protą taip, kad nebežinai, kur pradėti jas traukti ir šalinti. Net ir ištraukus bijai, kad vienos iš jų trūks, ji bus likusi kažkur viduje. Taip pat, detalių ornamentas tau pernelyg pažįstamas, gerai žinomas, toks žinomas, kad net baisu ir dėl to negali pamiršti, negali ištraukti, negali atsikratyti. Negali atleisti sau ir kitiems.
Pavargau nuo gyvenimo prozos. Pabarstykit kas nors poezijos. Kaip cukraus pudros ant saldžiųjų kepinių. Kaip druskos ant žaizdos.

I am yours as I was born to belong. But there's still me and the boundaries that were created. There's still the cost of light, the weight of sound, the rivers that run backwards. I'm patient and I wait, but the belief is rather shallow. The idea of letters to a person you have never met is highly naive. And yet, I wait. Unrestrained, uncaptured, never new.




painting by Kameda Bōsai

2011 04 10 15.49


...ir tiek daug vėjo, kad jis visur - kišenėse, užantyje, galvoje. Stiprus ir šaltas, jis sūkuriuoja aplink sužvarbusį kūną, drebina ir purto tavo pasaulį. Slapta, o retkarčiais ir garsiai, pernelyg garsiai, meldžiu vienišo šokio naktyje, spengiančios tylos, paukščio skrydžio. Meldžiu žvaigždės apsiniaukusiame danguje, kuri netikėtai, nepramanytai parodytų kelią - "Bet kur, tik ne čia".

Tik miego karalystėje atsiveria keliai į kitokio pasaulio pažinimą. Kur matai praeities įvykius pro kitą prizmę ir vistiek negali atleisti už baimę, už beprotišką baimę gyventi. Kur įvykių vadžios priklauso tau ir gali sau leisti tam blogajam veikėjui prikurpti kažką daugiau už jo blogio kaukės.

Užmarštis dažnai tampa begalybe, siaubiančia tavo kasdienybę taip, kad nė nebežinai - tyčia tai ar tik atsitiktinumas. Ir negali atleisti sau už bejėgiškumą, už nepaaiškinamą išsižadėjimą, už prasmės nebuvimą.

Atrodo, atsistočiau prie lango ir skaičiuočiau medžius alėjoje visą amžinybę. Kaip Dina. Ir pamažu grįžtų pasaulis, kurį pažįstu, kurį suprantu, kuris man pavaldus. Tik toje vietoje, kur turėtų būti širdis, vistiek žiojėtų žaižaruojantis riksmas, beprotiškai, nesuprantamai besistengiantis prisikviesti jį, tą vienintelį keliautojantį rusą, vardu Levas. Kurį vėliau, dėl to nesuprantamumo, pati ir nužudysiu.



Waiting by Gustav Klimt

2011 02 17 14.27

Saulėtos dienos gula viena po kitos kaip spalvoto smėlio sluoksniai dekoratyviniame butelyje ir mintyse vis nejučiom iškyla tas kirbantis žodis "Pavasaris?". Bet šaltis lenda tau už apykaklės ir sniegas nenustoja akinti, tad supranti, jog teks palaukti. Ar tiesiog pasidžiaugti pačia gražiausia žiema.
Iš tiesų, galiu pradėti rašyti Kauno kavinių memuarus. Ne, turbūt juose niekuomet nebus meniu aptarimo, kavos kainų ar interjero įvertinimo, bet gims istorijos, perkoštos per mano minčių filtrą, patiektos su cukrumi ar be, ir lydimos kavos skonio, kuris, pripažinkime, daug kur toks panašus, beveik identiškas, bet juk to ir ieškome.
Šiandien išvydau pažįstamo asmens dabarties miražą. Ar, veikiau, ateities. Tokios, kokia ji galbūt galėjo būti.
Ir taip norėtųsi šį miražą perkelti iš neįvyksiančios dykumos į dabarties džiungles, taip norėtųsi tam asmeniui padovanoti tą šiek tiek geresnę, gražesnę būtį.
Nors trumpam. Nors savaitei.
Bet žinai, kad tavo pažįstamas asmuo veikiausiai to atsisakytų, atsižadėtų, tavo dovaną pamestų, jausdamasis nevertas, neišgalintis, apsimesdamas, kad netrokšta.
Tarsi tam tikri pasirinkimai jo gyvenime buvo galutiniai ir neatšaukiami, pasmerkiantys, mirtini. Ir dėl to privalomai trokštama likti įkalintu varganoje dabartyje, baudžiant save už tai, ko taip lengvai galėjo nė nebūti.
Tave tai skaudina, kai matai nuostabias nuotraukas iš praeities, kai girdi istorijas, atsitrenki į užuominas. Nes niekada nežinai ar tai netaps dar viena tokia istorija tau pačiam, ar nepadarysi tokių pačių klaidų, ar, dar baisiau, nesugebėsi nuo tų klaidų išsivaduoti.
Bet miražai lieka miražais, jie nyksta, keičiasi ir galiausiai dingsta, palikdami tik tuos suvokinius, kuriuos padiktavo tavo paties protas.
O deja, tokių dovanų įteikti tu niekuomet negalėsi. Niekas negalės.
Kažin, ar pats nepakartosi tų klaidų, nes iš svetimų klaidų žmogus retai kuomet pasimoko. Tik iš savų.
Ir tokie miražai vargu bau ar yra reikalingi. Galbūt tik - nebloga smegenų ir vaizduotės mankšta.
Sugrįžti į tas saulėtas žiemos dienas, kupinas nerūpestingos šypsenos su pavasario pažado prieskoniu, ir vėl tyliai skaičiuoji šešėlius to, kas nepadaryta, neišbandyta, neprieinama...
Na gerai, sutariam, tokie miražai nėra tik proto ir vaizduotės mankšta.

2011 02 08 12.32



Oginskių giminės moterų koplyčia

-kūno perlus - atidavėm vyrams - kurių buvo gausybė - sielos perlus paimk - mūsų Viešpatie-
/Sigitas Geda/




Ir nežinau - manęs per daug ar kitų per mažai. Kas iš to jei turi visą pasaulio laiką, bet niekas jo neįprasmina.

***

Vakar skaičiau, kad esame naujoji - Beprasmybės karta. Instinktai mūsų gyvenimo nelemia, papročiai nebetenka galios, esame vieni prieš pasaulį ir tik bejėgiškai klausinėjame. Puldinėjame.
Tikriausiai, retorinės figūros tampa pagrindine tekstų sudėtine dalimi.
Ir aš pasižadu jų vengti.
Tarsi nekeliant klausimų atsirastų daugiau prasmės.

***

Išsinešant nurašytus eilėraščius iš knygyno, saugos varteliai tikrai turėtų pradėti beviltiškai kiauksėti. Bet taip nenutiko. Ko gero tai nebuvo palaikyta vagyste, nes inirtingai prie kiekvieno eilėraščio skrebenau autoriaus pavardę.
Autorystė svarbi, bet neprašykite manęs niekam mokėti, jei panorėsiu padeklamuoti eiles miniai, panaudoti jas dainai ar atsitiktiniam gatvės performansui. Aš vertinu, jog tai kažkieno širdies kvėpavimas, sielos rauda, malda ar džiaugsmas, bet nenorėkite, jog už tai aš mokėčiau pinigais. Aš sumokėsiu, pažadu. Tik tai bus labiau panašu į pasidalinimą, nei užmokestį.
Ir taip turėtų būti. Jei tik būtų mano valia.
Tik gaila, kaip dažniausiai ir būna, geriausios idėjos yra utopijos. Nes kaip gi suderinsi kūrybą ir pragyvenimą, jei menas bus nemokamas? Net jei garantuosi valstybinį išlaikymą, kaip tai suderinsi su kūrybos laisve? Net jei panaikinsi visus autorinių ir gretutinių teisių įstatymus, ar bus išsaugotas autentiškumas, autorystė, garantuota dvasinė, moralinė grąža?
Ne, geriau jau žmonija imtųsi anarchijos įgyvendinimo. Bent jau lengviau būtų.
Ir mane kamuoja tas nesiliaujantis klausimas: ar įgyvendinus valstybinio kultūros ir meno finansavimo monopolio idėją, komercinis menas išnyktų? Ir jei taip, ar mes jo pasigestume? Ar pasigestume andy warhol'ų ir jeff'ų koons'ų?
Bet ko gi aš čia ieškau prasmės beprasmybėje. Geriau sugrįžtume atgal į Prarastosios kartos laiką. Jie bent jau turėjo Praradimą. Jaunystės, Karjeros, Šeimos, Mylimo žmogaus, Vilties, Tiesos, Pasitikėjimo. Tiek daug praradimų, tiek daug prasmių. Jie bent žinojo už ką nekenčia pasaulio.

***

Regiu vaizduotėje dainuojančią Sinnead O'Connor. Trumpai kirptą galvą ir suplėšytus džinsus. Tą akimirką pajuntu, kaip tai keistai įprasmina momentą. Bet tik momentą. Jau kito žvilgsnio, kito gurkšnio, kito oro įkvėpimo metu vėl nebežinau - ar čia manes per mažai ar kitų per daug.