2011 06 14 20.38

Send sparkles to the air and catch them with your bare hands. Let your eyes sore from the light, let the reflections play in their depth. Let me admire your shimmering skin, let my hands follow your curves and relieve my head of the thoughts about that blessed day when you were born. I'm here and I am not at the same time. I accept and deny. I rise and fall. I know and guess. Mild summer warmth embraces me with all her might and I no longer believe that the winter is coming. Strain me, catch me, capture me. And then release the one who became new.


Nežinojimas, kas esi, tampa kasdienine būsena, šešėliu, persekiojančiu tave kiekviename žingsnyje. Atsisakau tikėti, kad žmogaus gyvenimą įprasminą tik tie kaustantys, pririšantys , įpareigojantys dalykai. Bet ir tikroji laisvė yra bauginanti.
Tad kybai kažkur tarpinėje erdvėje ir kaip tikras kosmonautas jau imi ilgėtis kieto maisto. Vis galvoji apie tą kolosolų Satre'o pasivaikščiojimą po Nidos kopas ir klausi savęs ar tame slypi tiesa. Tiesa? " We're willing to write our own vowes, but not our own rules?"
Galva pavargo vėl ir vėl gromuliuoti tas pačias mintis ir idėjas, sakai sau. Ir tuomet jau nieko nebežinai. Tik jautiesi taip, lyg nertumeis iš savo odos, viso to, ką užgyvenai per pastaruosius ketverius metus. Ir beprotiškai ilgies tam tikrų akimirkų, ypatingai tų, kurios, panašiai kaip nuostabūs sapnai, net nelabai išlikę tavo atmintyje ir atgimsta tik labai miglotos, neapčiuopiamos, nešančios tik jausmo atšvaitą.
O kai kurios tokios nuotrupos labai aiškios ir aštrios. Lyg stiklo šukės, įsirėžusios į tavo širdį ir protą taip, kad nebežinai, kur pradėti jas traukti ir šalinti. Net ir ištraukus bijai, kad vienos iš jų trūks, ji bus likusi kažkur viduje. Taip pat, detalių ornamentas tau pernelyg pažįstamas, gerai žinomas, toks žinomas, kad net baisu ir dėl to negali pamiršti, negali ištraukti, negali atsikratyti. Negali atleisti sau ir kitiems.
Pavargau nuo gyvenimo prozos. Pabarstykit kas nors poezijos. Kaip cukraus pudros ant saldžiųjų kepinių. Kaip druskos ant žaizdos.

I am yours as I was born to belong. But there's still me and the boundaries that were created. There's still the cost of light, the weight of sound, the rivers that run backwards. I'm patient and I wait, but the belief is rather shallow. The idea of letters to a person you have never met is highly naive. And yet, I wait. Unrestrained, uncaptured, never new.




painting by Kameda Bōsai