69.65.85.69

2008 04 03 23.35

"Aš" esu plunksna paukščio sparne.

Vaikas bėga grindiniu žemyn. Jo žingsniai labai netvirti, spyruokliuojantys. Pėdutes dėlioja greitai ir šiek tiek šleivai: prieš akis dar ilga nuokalnė nelygaus bruko. Iki pat upės.
Saulė žaidžia jo šviesiuose plaukuose. Jos spinduliai sūkuriuoja tarp švelnučių garbanų ir blyksi akyse.
Juokas. Mamos šypsena. Ryškus paguvėjimas praeivių veiduose.
Nė pats nepajunti, kaip tavo dalis - mintys, šypsena, tavo visa esmė - kartu su vaiku bėga žemyn, prie upės.
Čia sustoja. Spokso į tekantį vandenį. Smulkių bangelių raibuliai užburia. Pasaulis ir laikas sulėtėja. Balsai, prieš tai tylėję kaip nebyliai galvoje, ima virsti iš pradžių neaiškiu šnaresiu, vėliau - šnabždesiu. Vis ryškesniu. Persipinančiu tarpusavyje. Augančiu.
Atsiskyręs "aš", laikantis rankose tavo esmę, panašią į švytintį krištolinį rutulį, valandėlę išplėtęs akis spokso į hipnotizuojantį raibuliavimą, o tuomet puola į vandenį. Palikdamas kitą tavo pusę klykaujančią ant kranto. Kažkieno valiai.
O pats neria iki pat dugno ir pasiduoda srovei. Jaučia kaip su kiekviena akimirka upės tėkmė neša vis stipriau, įsitempia ir, atrodo, stengiasi greitį padidinti ne tik atsispirdamas nuo dugno akmenų, bet ir tiesiog akylai žvelgdamas į priekį. Į žalsvai mėlyną tolį.
Jūra.
Visos upės turėtų tekėti į Jūrą.
It's all about the water.
It's all about the sea.

Aš esu plunksna paukščio sparne.
Žuvėdros, kuri, įsitempusi kaip lynas, laikantis pagrindinę laivo burę, neria tiesiai į patvinusios, raibuliuojančios pavasario upės gelmes. Skrodžia vandenį tarsi peiliu beveik iki pat dugno. Tol, kol aštrus šio nedidelio paukščio snapas įsminga į kažką permatomą ir apvalų tarsi stiklinį rutulį. Kažką, ką po vandeniu laiko du delnai, ir...
suskaldo į tūstančių tūkstančius mažučių šukelių.


Sako, žodis "žuvis" yra kilęs iš žodžio "žuvęs".

Žuv'ėdra.

Ir Jūra, į kurią teka anaiptol ne visos upės.

2008 03 31 23.29

Kai guli viduryje kelio, tiesiog ant asfalto, vedančio į nežinią, galvoje kyla keistų minčių.
Netikėtai pastebi, kad saulė leidžiasi nepakartojamai gražiai, ir virš laukų kylantis plonytis rūkas, toks trapus, vos pastebimas, yra labai nuostabus. Kad jau pakankamai šilta ir paukščių vakarinės giesmės tapo daug įvairesnės, daugiabalsės, daugiasluoksnės ir beveik... matomos ore.
Pastebi visa tai ir visiškai pamiršti faktą, kad net keliu į nežinią bet kada gali pravažiuoti automobilis. O tu juk guli viduryje kelio, ant išpieštų dviejų baltų juostų!
Bet nepaisai to, vistiek guli ant grubaus juodo paviršiaus ir stebeiliji į vakarėjantį dangų. Pasukus galvą į kairę matai krūmelius, apkibusius tamsiomis, sudžiuvusiomis ir susitraukusiomis uogomis. Tikriausiai pernykštėmis.
Dešinėje nuo savęs, šiek tiek tolėliau, įžiūri pirmuosius šviesiai žalsvus lipnius pumpurus ant medžių šakų.
Dar kartą. Kairėje - sudžiuvusios uogos, dešinėje - sprogstantys pumpurai.
Guli. Nesikeli. Lauki atsėlinančios tamsos.
Stebi kaip į dangų kyla baltų dūmų draiskanos, vėl ir vėl keli pirštus prie lūpų
Užsimerkus matai, kaip linijos, nupieštos po tavimi, ima judėti ir bėgti į tolumą. Bet atmerkus akis jos vėl sustingsta ir lieka, tarsi įkalintos po tavimi.
Tamsa jau čia pat. Galbūt tamsoje iš tolėliau pastebėsi besiartinantį automobilį? Juk paukščiai jau nutilo, o ir šviesos turėtų matytis iš toliau....
Tik ką darysi tuomet? Net jei bėgsi, tai į kurią pusę?
Dar kartą.
Kai guli viduryje kelio, ant dviejų išpieštų linijų, vedančių į nežinią, galvoje kyla keistų minčių.
Even when there's nothing else to destroy, there's always yourself.

2008 03 20 17.34

Plane shadow dances
On the changing view
Of ground
Four elements unite
To form a perfect one
But still
A missile is missing
A missing missile

The arsenal is full
and caravels keep floating in
With vast amounts
Of yellow liquid
The tower guard admires
Diving birds
A missile is still missing
A missing missile

The alarm fades out
Sticky ice still hanging
Inside the human hearts
The squadron takes off
For a pretender flight
And days keep going by
But the missile is missing
A missing missile

When, oh, when will
The missing one become
Just fairly missed?

2008 03 18 21.23

Norėčiau turėti sugebėjimą matyti tamsoje. Skaityti tamsoje. Rašyti.
Galbūt net gyventi tamsoje.
Taip, ji yra visiškai kitokia nei šviesa. Tik daug gražesnė. Joje gyvena milijonai pasaulių, kaip juodoje spalvoje telpa milijonai atspalvių.
Bet, tikriausiai, jei sugebėčiau matyti tamsoje, ji man nebebūtų tokia graži...
Dar norėčiau nors minutėlei sugebėti nejausti šalčio.
Kad galėčiau susigūžti ant purios paskutinio (?) pavasario sniego pusnies. Čia pat, mano kieme ant kalnelio. Ir leisti didžiulėms snaigėms nukloti mane visą, kol tapčiau tik vienodai baltu kalneliu ant kito kalnelio.
Bet, tikriausiai, jei nejausčiau šalčio, tai nepajusčiau kaip kūnas sustirtų į ragą ir numirčiau.
Dar galbūt norėčiau bent akimirkai sugrįžti į vaikystę.
Šiandien maloni teta vaikų literatūros skyriuje paklausė ar seniai pas juos lankiausi. O tada, kai niekaip negalėjo rasti kortelės, norėjo sužinoti, kiek man metų.
"Dvidešimt". Ji tik draugiškai palingavo galvą.
Taip, tikrai, neatsimenu, kada paskutinį kartą čia lankiausi. Tarp visų tų knygų su nuostabiais paveikslėliais ir su niekuo nesupainiojamo šilto popieriaus kvapo. Tarp savo vaikystės pasaulių. Pepės, Emilio, Rasmuso ir visų kitų.
Lentynose aplink mane rikiavosi knygos ir aš supratau, kad sugrįšiu čia dar ne kartą. Karlsono ir viso to, ko nespėjau perskaityti vieną dieną vaikystei tiesiog ėmus ir pasprukus iš mano gyvenimo.
Bet, tikriausiai, vaikiškos knygos nesugrąžins man vaikystės. Ir net ne tikriausiai. Iš tiesų nesugrąžins. Niekas nesugrąžins.
O Tobis Lolnesas, vos milimetro su puse ūgio, man šiandien pasakė: "Niekada nesame priversti pasakoti apie svarbius dalykus savo draugams, tačiau tą dieną, kai tai padarome, gyventi pasidaro lengviau."
Ech, koks tu teisus, Tobi...
O kadangi aš ir norėdama negalėčiau surasti savo geriausių vaikystės draugų, ko gero jie negrįžtamai prapuolė laiko migloje, tai apie tai, kas svarbu, tikriausiai pasakosiu kitiems savo vaikystės draugams - knygoms.
Matyt pernelyg daug svarbių dalykų liko nepasakyta, nes šiandien man gyventi anaiptol nėra lengva.
Bet, tikriausiai, ir neturi būti.
Ai, tiesa, dar labai norėčiau šuniuko, kurio, kaip ir Mažylis, taip ir negavau vaikystėje. Nesijuokit, jo vardas būtų Čarlis.

Broken Social Scene. Lover's spit.

2008 03 10 20.34

Dangus pagaliau tampa paauksuotai mėlynas, o gaivumas apsigyvena kiekvienam oro gurkšny. Užmerki akis, bet vistiek matai. Visų liepsnos atspalvių išpieštą pasaulį, kurio elipsinius gabalėlius jungia tiršta juoduma. Nepatikėjau, kad tai tiesa. Tada pajudinau galvą. Liepsnojantis pasaulis, judantis kartu su manimi!
Ir netikėtai norisi šokti. Pagal čiulbančių paukščių balsus. Viskas, kaip kaleidoskopas, sukasi aplink tave, o tu stovi tos karuselės centre ir džiūgauji. Gali besisukančią panoramą sustabdyti, prisiartinti, ištyrinėti. Iškelti rankas, panerti pirštus į debesis ir įsikibus prisitraukti dangų.
Nes savo noru parai laiko ištrynei ryškiu juodu brūkšniu nužymėtą prasmę iš savo gyvenimo. Nes pasidovanojai sau dienos audeklą sulopytą jaukaus vegetavimo lopinėliais. Nes vėl juodoj nakty tavo sapnų gijos susipynė su tomis, kurios priklausė šalia miegančiam. Ir gali neprisiminti, kokie buvo tie sapnai, žinai, jie buvo ramūs, saugantys judviejų miegą.
Nes vėl gali ištisą dieną nieko neveikti ir net nieko nenorėti.
Tavo miestui tinka uždarytas, užmigęs tiltas. Ant jo gali susitikti žmonės, žaisti vaikai. Ant jo gali tiesiog stovėti ir žiūrėti kaip į upę leidžiasi iš rankų iškritęs šapelis. Jį pasiima upės tėkmė ir nešasi link tolumoje pamažu įsižiebiančių miesto šviesų.
Moments of life
never repeated
Moments of life
never erased
Negaliu patikėti, kiek daug žmogui iš tiesų gali padovanoti šiltesnis oras ir daugiau saulės. Pavasaris.