69.65.85.69

2008 03 18 21.23

Norėčiau turėti sugebėjimą matyti tamsoje. Skaityti tamsoje. Rašyti.
Galbūt net gyventi tamsoje.
Taip, ji yra visiškai kitokia nei šviesa. Tik daug gražesnė. Joje gyvena milijonai pasaulių, kaip juodoje spalvoje telpa milijonai atspalvių.
Bet, tikriausiai, jei sugebėčiau matyti tamsoje, ji man nebebūtų tokia graži...
Dar norėčiau nors minutėlei sugebėti nejausti šalčio.
Kad galėčiau susigūžti ant purios paskutinio (?) pavasario sniego pusnies. Čia pat, mano kieme ant kalnelio. Ir leisti didžiulėms snaigėms nukloti mane visą, kol tapčiau tik vienodai baltu kalneliu ant kito kalnelio.
Bet, tikriausiai, jei nejausčiau šalčio, tai nepajusčiau kaip kūnas sustirtų į ragą ir numirčiau.
Dar galbūt norėčiau bent akimirkai sugrįžti į vaikystę.
Šiandien maloni teta vaikų literatūros skyriuje paklausė ar seniai pas juos lankiausi. O tada, kai niekaip negalėjo rasti kortelės, norėjo sužinoti, kiek man metų.
"Dvidešimt". Ji tik draugiškai palingavo galvą.
Taip, tikrai, neatsimenu, kada paskutinį kartą čia lankiausi. Tarp visų tų knygų su nuostabiais paveikslėliais ir su niekuo nesupainiojamo šilto popieriaus kvapo. Tarp savo vaikystės pasaulių. Pepės, Emilio, Rasmuso ir visų kitų.
Lentynose aplink mane rikiavosi knygos ir aš supratau, kad sugrįšiu čia dar ne kartą. Karlsono ir viso to, ko nespėjau perskaityti vieną dieną vaikystei tiesiog ėmus ir pasprukus iš mano gyvenimo.
Bet, tikriausiai, vaikiškos knygos nesugrąžins man vaikystės. Ir net ne tikriausiai. Iš tiesų nesugrąžins. Niekas nesugrąžins.
O Tobis Lolnesas, vos milimetro su puse ūgio, man šiandien pasakė: "Niekada nesame priversti pasakoti apie svarbius dalykus savo draugams, tačiau tą dieną, kai tai padarome, gyventi pasidaro lengviau."
Ech, koks tu teisus, Tobi...
O kadangi aš ir norėdama negalėčiau surasti savo geriausių vaikystės draugų, ko gero jie negrįžtamai prapuolė laiko migloje, tai apie tai, kas svarbu, tikriausiai pasakosiu kitiems savo vaikystės draugams - knygoms.
Matyt pernelyg daug svarbių dalykų liko nepasakyta, nes šiandien man gyventi anaiptol nėra lengva.
Bet, tikriausiai, ir neturi būti.
Ai, tiesa, dar labai norėčiau šuniuko, kurio, kaip ir Mažylis, taip ir negavau vaikystėje. Nesijuokit, jo vardas būtų Čarlis.