69.65.85.69

Here

Ar nerašau todėl, kad nesu viena? Ar tik todėl, kad ir nebūnu viena?
Čia Navakas ištaria: " Viena vertus, jam reikalinga vienatvė, vienatvėje jis pajunta pasaulį ir jį fiksuoja. Kita vertus, jis tos vienatvės bijo arba ištveria tik subalansuotomis porcijomis."
Bet ar čia reikia pasiteisinimų? Juk jau prieš daug dienų esu pasakiusi: nerašau, kai esu laiminga. Čia galite įkomponuoti savo išvadą, o gal net gi ir klausimą.
Galvoje plaukia vaizdai, epizodai, kartu formuojantys ryškų ornamentą, kuris visuomet ten, kai užsimerki, kai aplinkinis pasaulis išnyksta nors sekundei, kai apakina ryški vasaros saulė ar vėlyva tamsa.
Laukimas įgauna tokių formų, kokių niekada anksčiau nepažinojai. Kai nenoras užmigti nustelbia nuovargį, kad neišsigąstum pagaliau atėjus, nes kas gi bijo to, kuris širdy gyvena. Kai laukimas prasideda nė neužgimus ilgesiui, kai jis palieka trūkumą ir norus kažkur nuošalyje, kai kiekvienas durų virstėlėjimas suvirpa viduje kaip užgauta styga.
Ir tuomet, kartu su duru virstelėjimu viskas baigiasi.

"Jie priklauso visiškai kitai Grėtei - tai, kuri gali stovėti skersgatvyje viena su vyriškiu, kuri nėra tokia santūri, nei tokia švari. Grėtei, kaip vienai iš tų moterų, kurios drįsta apnuoginti savo galvas."
Tracy Chevalier

2010 03 29 00.39

landscape code: the glorious hopefull mountain
playing: Leon Somov & Jazzu - Muzika Tu



I make a promise now, with my hand on a stone step there where your wet footmarks just dissapeared. I make a promise to walk with you in the spring rain, to write made up words on a window glass of a forgotten stairwell, which strangely and deliberatly make sence.

Keista tyla iškreipia mintis galvoje, tarsi ten niekuomet nebuvo galvota, svarstyta, svajota, kurta, dėliota ir įsivaizduota, ir, keisčiausia, joje gera, jauku, nėra nieko, kas gasdintų, keltų nerimą, tyla tave apgaubia perregima mentaline šiluma, kuri beveik prilygsta tai šilumai, kurią jauti savo oda, pirštų galiukais, kūno paviršiumi. Čia ir dabar pamiršti klausimus, nuogąstavimus, abejones dėl tos abstrakčios beformės masės, užimančios vietą tavo smegenyse, kuri, tikriausiai, vadinama ateitimi. Telieka tik tas mažytis nepaaiškinamas klausimas, keliantis labiau šypseną, nei sumišimą: "O kodėl man taip gera šalia?".
Ir nė kiek nenori į jį atsakyti.
Gal todėl, kad tai vėl grąžintų abstrakčią beformę masę atgal į mintis, gal todėl, kad niekas tikriausiai taip niekada ir nesurado šito atsakymo.
Gali žinoti visas chemines formules ir fizikines tiesas, kurios paaiškina, kaip ir kodėl dega ugnis, bet tai nereiškia, kad suvoksi iš kur kyla ir imasi tas grožis, leidžiantis tau stebėti liepsnų šokius valandų valandas.
Žodžiai, kurių nebuvo, gyveno savo gyvenimą šalia manojo.
Ištrūkdami ir įkūnydami tą begalinį nuovargį, mechaniškų frazių ir veiksmų neviltį, geležinio medkirčio širdį, kurios nėra. Ir pasidarė lengviau.
Arba tūnodami giliai, prie pat šilčiausios šerdies, kaupdami tyrus lašus kurti stalaktitų ir stalagmitų stebuklams. Ir nutilo svetimas nerimas.
Ar pabirdami netikėtai, išlaisvinti lengvo girtumo, ir šokčiodami aplinkui lyg guminiai šokliukai, kuriuos taip nelengva pagauti. Ir sužinojai, kaip lengva įskaudinti.
Ar iš tiesų "nieko nėra stipriau už instinktą grįžti ten, kur buvome sulamdyti ir kartoti tą akimirką metų metus"? O gal mes trokštame pakartoti ir kitų klaidas?
Už juos.
Kad taptume išgelbėtojais.

Draw me a line with colourful crayons right here on the pavement. Mark your words, express your silence, paint your actions.
Do you become me or do I become you?






photo by elinor scott-sutter
"" a.baricco. Be kraujo.

landscape code: freezing cold
playing: The Cranberies - Salvation



Tick Tock. Be my Alice, take me to the Wonderland. Let's play cards till dawn, let's brake the rules, let's make new ones. Tick tock. I'll believe you, be my potion, be my mushroom, build me a new world. Tick Tock.

Aš padalinu save į dvi dalis...

Dingę žodžiai, įžeidimai, prakeiksmai nuplaukia pavėjui taip greitai, kad nė paukštis nespėja suplasnoti. Neįgavę pavidalo, materialaus kūno, tiesos atspalvio, jie tikriausiai yra kaip smėlis tarp pirštų: akimirksnis, ir ranka jau tuščia, nors jauti tą keistai sausą gurgždėjimą - būta.

Aš padalinu save į dvi dalis....

Antspauduoju kasdienybę amžino laukimo ženklu. Mėtau plokščius akmenėlius į vandenį, laukdama, kol ranka taip įgus, kad jie atšoks ne vieną ir ne du kartus.
Vis klausiu savęs...
Ar vėjo?
Jei "tobula" nėra, tai gal nėra ir "neabejotina"?

Į dvi dalis save padalinu...

Meldžiu ramybės. Meldžiu nutildytų klausimų, meldžiu ištrintų bevaisių ekspektacijų, nuvalytų abejonės suodžių, meldžiu nustoti guldyti į Prokrusto lovą, meldžiu atskirti formą nuo turinio, meldžiu...
Jei Dievo nėra, tai kur tada keliauja maldos?

Dedu savo dalis ant delnų ir tiesiu į šalis.
Rinkis.

Tick Tock. Look at the time, look at the space. Count, my dear Alice. Count or count on somebody else to do it. Your pick. Your track. Your story. Tick Tock.
Are we late?



iliustration by Arthur Rackham

2009 12 31 17.23

landscape code: blue moon in the deep snow
playing: the Dresden Dolls - Sex Changes

Nuojauta ir Laukimas susikibę už rankų šokinėja ant grindinio plytelių, kurdami raštą, kuris iškyla prieš tave trimatėje erdvėje ir ima linguoti, šokti, raitytis, stypčioti. Muzikos garsai sprogsta erdvėje spalvomis ir prisijungia prie kūniško, materializuoto ritmo.
Tuk Tuk. Taip, beldžiasi pas tave, įsileisk. Patikėk, kad tikra, kad tau, kad taip bus.
Ištiesiu rankas ir sukuosi, sukuosi. Vėl grįžta vasara, šiluma, nerūpestingas laikas, kai žemė sukasi lėčiau, kai popietės valandos tave perlieja ir švelniai liūliuoja iki pat sutemų, o tuomet estafetę perima nakties vėsa ir paslaptys.
Erdvę perskrodžia žmonių kolona, nei žemės, nei dangaus, tik žingsniai, sieksnis po sieksnio matuojantys atstumą lyg seną žemėlapį antikvariniais prietaisais. Tyla. Ir muzika tolumoje

Sigur Ros - Svefn-g-englar

Aš esu Jūra. Tu - dangus.
Jaučiu tave nuo nuovargio apsunkusio kūno gėlime.
Tu esi gilėjančiame kvėpavime prieš pat užmiegant.
Rankos moste seniai matytam draugui.
Nejaukioje auditorijos tyloje niekam nežinant atsakymo.
Adresų eilutėje, kurioje trūksta žodžių.
Šerkšno nugalėto autobuso lango skaidriame plotelyje.
Šypsenoje, kuri, kaip saulės atspindys nuo baltumos, gimsta iš sniego gurgždėjimo.
Ir aš norėčiau visa tai užrašyti kokia nors sena, beveik niekam nežinoma kalba. Kad niekas kitas nesuprastų. Kad nereiktų dalintis.
Ir kada nors savom rankom pasiųsiu tau marškinius. Kad linkėjimai ir geri norai būtų arčiausiai kūno.




Drawing by Maurits Cornelis Escher

2009 11 25 01.29

landscape code: lonely star in the sky
playing: the dresden dolls - first orgasm

When two people walked into the new world at dawn they had no idea they might leave this one without a scratch.

Kraujagyslės, tarsi žydintys vijokliai, išsiskleidžia ir keroja po visą kūną. Tvinkčiodamos neša šilumą, švelnumą ir kartu beprotišką energiją. Kvėpavimas tankėja, plaučiai prisipildo oro ir, rodos, tuoj išsiverš visa užpildančiu šūksniu. Klaustukai akių lėliukėse dingsta ir netikėta, nelaukta, nesvajota įžengia pro duris.
Ir staiga supranti, ką norėjo pasakyti visi tie rašytojai, ir visų dainų žodžiai skamba kitaip, ir pati muzika visiškai kitokia. Staiga pasaulis pasidaro apie Jus.
Ir visa sustoja arba tęsiasi amžinybę. Nėra paprasto, kasdieniško laiko. Tai, kas atrodo vakar, iš tiesų buvo prieš kelias dienas, o tai, kas yra dabar, dar tik bus.
Gyveni tokioj akimirkoj visiškai nelaukdama perkeičiančios, nebūtais tonais suspindinčios prisiminimo realybės ir tai yra čia, ir tai yra tikra, ir tai yra gera.
Įkritau į sapną apie būtybę žalvario sparnais.
Grįšiu, tikiuosi, negreit.

They had no idea that it was the world of Fragile Shapes...