69.65.85.69

Here

Ar nerašau todėl, kad nesu viena? Ar tik todėl, kad ir nebūnu viena?
Čia Navakas ištaria: " Viena vertus, jam reikalinga vienatvė, vienatvėje jis pajunta pasaulį ir jį fiksuoja. Kita vertus, jis tos vienatvės bijo arba ištveria tik subalansuotomis porcijomis."
Bet ar čia reikia pasiteisinimų? Juk jau prieš daug dienų esu pasakiusi: nerašau, kai esu laiminga. Čia galite įkomponuoti savo išvadą, o gal net gi ir klausimą.
Galvoje plaukia vaizdai, epizodai, kartu formuojantys ryškų ornamentą, kuris visuomet ten, kai užsimerki, kai aplinkinis pasaulis išnyksta nors sekundei, kai apakina ryški vasaros saulė ar vėlyva tamsa.
Laukimas įgauna tokių formų, kokių niekada anksčiau nepažinojai. Kai nenoras užmigti nustelbia nuovargį, kad neišsigąstum pagaliau atėjus, nes kas gi bijo to, kuris širdy gyvena. Kai laukimas prasideda nė neužgimus ilgesiui, kai jis palieka trūkumą ir norus kažkur nuošalyje, kai kiekvienas durų virstėlėjimas suvirpa viduje kaip užgauta styga.
Ir tuomet, kartu su duru virstelėjimu viskas baigiasi.

"Jie priklauso visiškai kitai Grėtei - tai, kuri gali stovėti skersgatvyje viena su vyriškiu, kuri nėra tokia santūri, nei tokia švari. Grėtei, kaip vienai iš tų moterų, kurios drįsta apnuoginti savo galvas."
Tracy Chevalier