69.65.85.69

2008 05 12 11.56

Naktimis ji visuomet sapnuodavo tą būtybę žalvario sparnais. Vėl ir vėl. Kiekvieną naktį.
Ji išnirdavo pačioje netikėčiausioje sapno vietoje ir visuomet nusklęsdavo virš juodų tamsių, rūko paslėptų slėnių.
Vos vienai akimirkai ar visam sapnui. Žalvario paukštis visuomet būdavo ten. Atsibudus telikdavo tik dar kartą pagalvoti: "Ir vėl."
O kažkur giliai jos pasąmonėje, lyg kodas ant mažos šifruotos juostelės, tūnojo pranešimas:
"Turiu. Surasti. Tą. Būtybę."
Ir šiandien, po dešimčių metų ieškojimų, ji pagaliau stovėjo prieš tuos juodus, paslėptus slėnius. Iš tiesų jie buvo veikiau pilki, kaip lauko akmuo.
Atgręžusi veidą vėjui ir rūkui ir ištiesusi rankas lyg tuos žalvario sparnus, ji stovėjo ant skardžio.
Žvelgė į nesibaigiantį pilką kraštovaizdį ir žinojo. Žinojo, kad liko nedaug. Metai, dveji, daugiausia ketveri.
Pėsčiomis pereiti pilkuosius slėnius, o už jų, ten kur dabar tiesiasi horizontas, jos laukia būtybė žalvario sparnais.
Jos Brolis, jos Mylimas, jos Sielos dalis. Viskas kartu.
Kuris atmes į šalį savo žalvario sparnus priimdamas į glėbį ir pakels į svaigų aukštį nusinešdamas tolyn, dar toliau už pilko horizonto.
Tai bus kažkas panašaus į jausmą, lyg kristum į minkštą žalią žolę, kai virš tavęs plyti giedras ir sodriai žydras šiltos vasaros dangus.
Amžina palaima.
Jai pasiekti reikėjo tiek nedaug. Tik pasiryžti keliauti per tamsius slėnius.
Bet ji dvejojo.
Net sapnai kas naktį negalėjo užgožti minties, užrašytos sąmonėje aiškiomis juodomis raidėmis:
"Amžina palaima=Amžina kančia"

Jai tai reiškė tą patį.
Nusklendus už horizonto, jo nebelikdavo.



* 650-651 * Alzatija

2008 05 05 23.34

Bevardis herojus guli ant asfalto ir užsimerkęs bando suskaičiuoti kelias kūno dalis jam skauda. O skauda taip, kad atrodo vien tik skausmas galėtų užpildyti visą erdvę aplink. Todėl jis ir skaičiuoja. Taip skauda mažiau. Jis racionalizuoja skausmą.
O kas pasakys kiek vakarų iki šiol jis, atsigulęs į lovą, įsivaizduodavo kaip aplink jo kūną lėtai brėžiama plati balta linija. Kiekvieną vakarą matydavo tai savo galvoje, vos tik atsigulęs į šeimyninę lovą.
Tiesa, vieną dieną žmona pareiškė, kad jo nekenčia, kad jis ne tikras vyras, kad kaimynas Antanas daug tikresnis ir liepė nešdintis iš namų. Jis tylėdamas susirinko daiktus, vis dar tylėdamas atsistojo priešais savo žmoną, įsakmiai stypsančią šalia atidarytų durų, ir tuomet pasipylė tokia keiksmažodžių tirada, kokia tikriausiai būtų privertusi pabalti net patį blogio demoną. Jis net nebuvo tikras, ar kai kuriuos iš tų žodžių dar kada nors per savo pusės amžiaus ilgio gyvenimą iš vis buvo ištaręs. Bet išėjo šypsodamasis.
Kitą dieną metė darbą ir išėjo į pensiją. Susirado kuklų butuką miesto pakraštyje ir kasdien pasidovanodavo sau ką nors, kam prieš tai visuomet pasakydavo ne. Tiesa, aplenkdamas tik vieną troškimą, kuris tūnojo taip giliai jo sielos tamsoje, kad tikriausiai būtų tiesiog miręs nuo vieno vienintelio saulės spindulėlio.
Ir vistiek kasnakt prieš užmigdamas matydavo tą pačią baltą liniją, lėtai brėžiamą aplink jį.
O dienos vis dažniau nuskęsdavo ant pačio vyno stiklo dugno. Ir mūsų bevardis herojus ėmė atvirai dėbčioti į žmones, paprasčiausius praeivius gatvėje, su piktu nepasitikėjimu. Tik to nepasitikėjimo dugne galėjai įžvelgti mažą juodą klausiantį taškelį, kuris visur ieškojo pritarimo. Gerai įsižiūrėjęs.
Bevardis herojus tyso ant asfalto ir skaičiuoja sekundes. Skaičiuoja, kiek laiko jam skauda. Nes taip skauda mažiau. Užmerkęs savo tyras ir dideles, beveik vaikiškas, akis jis nemato kaip dramatiškai iš tiesų atrodo šis vaizdas.
Bevardis herojus tyso ant pilko asfalto, gatvės viduryje, o aplink jį vėjas sklaido iš seno, suklypusio portfelio pasklidusius baltus popieriaus lapus. Jo rankos, švelnios, beveik moteriškos rankos, trūkčioja nuo skausmo, o ant šaligatvio pradedančios buriuotis pusamžės moteriškės ima aikčioti į šių trūkčiojimų ritmą.
Kažkas prasibrauna pro žmonių būrį, pripuola prie mūsų bevardžio herojaus, bando patikrinti jo pulsą ir sušunka:
- Greitąją! Greičiau!
Bevardis herojus dar pagalvoja, kad vertėtų paprašyti, kad kas nors aplink jo kūną apibrėžtų plačią baltą liniją, bet jau nebespėja to ištarti, kai jį nusineša begalinis silpnumas ir tamsa.
Vėjas nurimsta ir balti popieriaus lapai nebesklaidomi paklusniai sugula aplink bevardžio herojaus kūną. Ant jų lieka besiburiuojančių smalsuolių pėdos. Eismas gatve sutrinka visam pusdieniui.





P.S. Bevardis herojus buvo vardu Rimas. Ir moterys jam niekada nepatiko.

2008 04 29 12.14

Wake up for the bottomless sky
Streching hands, catching the crawling bugs
The song, the place, absence feeling
Whole sea in my loving arms.

But the wind took the sea
And I hold the strings of it's carriage
Buses rushing in the fake morning glow.
The thickness of the cripled butterfly wings.

I sleep in your bed
I walk in your shoes
Rusty leaves, empty boxes
Appearing from twilight
All of a sudden, nothing at all
But the weight of the wings on your back.

2008 04 23 14.39

.... Bandė dainuoti grūsto stiklo prikimšta gerkle....


I'll trow away all the furniture,
glasses, carpets even the
wall paint.
No room for that.
I'll trow away the curtains,
flowers, bedroom clothing.
Wrong. Too old. Let's start.
Instead
I want a little table.
All painted up with leaves
And sunny yellow.
I want a pile of pillows,
cosy lights.
I want a window sill.
A dog
Some warmth.
And lots of tea.

I close my eyes and start to count.
Just...
One...
Two...
Three...


In the end, I'll reach the alley of the paper - covered trees.
I'll make a bed for Gods.
I'll sing, despite the broken glass.

Raudonas vakaro dangus nereiškė nieko. Net tylos.


When the world ends, will you be there, by my side??

2008 04 12 16.21 Juodkrantė

Ant lygios kaip stiklas jūros, iš bangų apglostytų medžio gabalėlių nusitiesčiau kelią. Ir gyvenčiau čia tol, kol jau tiesiog nebegirdėčiau bangų ošimo. Arba kol vanduo nugludintų mane pačią.
"Ten, kur aštri jūra praduria apvalų dangų ir yra horizontas. Dėl jo aš ir lieku."
Čia visada matosi horizontas.
Čia visuomet kvepia saule ir šiltu medžiu.
Čia gali pamiršti viską ir nebijoti - jūra prisimins.
"-Vis grįžti ir grįžti ir vis tas pats...
-To ir grįžti."

Ne veltui tokį vardą nešioju, tikrai neveltui...