69.65.85.69

2008 05 12 11.56

Naktimis ji visuomet sapnuodavo tą būtybę žalvario sparnais. Vėl ir vėl. Kiekvieną naktį.
Ji išnirdavo pačioje netikėčiausioje sapno vietoje ir visuomet nusklęsdavo virš juodų tamsių, rūko paslėptų slėnių.
Vos vienai akimirkai ar visam sapnui. Žalvario paukštis visuomet būdavo ten. Atsibudus telikdavo tik dar kartą pagalvoti: "Ir vėl."
O kažkur giliai jos pasąmonėje, lyg kodas ant mažos šifruotos juostelės, tūnojo pranešimas:
"Turiu. Surasti. Tą. Būtybę."
Ir šiandien, po dešimčių metų ieškojimų, ji pagaliau stovėjo prieš tuos juodus, paslėptus slėnius. Iš tiesų jie buvo veikiau pilki, kaip lauko akmuo.
Atgręžusi veidą vėjui ir rūkui ir ištiesusi rankas lyg tuos žalvario sparnus, ji stovėjo ant skardžio.
Žvelgė į nesibaigiantį pilką kraštovaizdį ir žinojo. Žinojo, kad liko nedaug. Metai, dveji, daugiausia ketveri.
Pėsčiomis pereiti pilkuosius slėnius, o už jų, ten kur dabar tiesiasi horizontas, jos laukia būtybė žalvario sparnais.
Jos Brolis, jos Mylimas, jos Sielos dalis. Viskas kartu.
Kuris atmes į šalį savo žalvario sparnus priimdamas į glėbį ir pakels į svaigų aukštį nusinešdamas tolyn, dar toliau už pilko horizonto.
Tai bus kažkas panašaus į jausmą, lyg kristum į minkštą žalią žolę, kai virš tavęs plyti giedras ir sodriai žydras šiltos vasaros dangus.
Amžina palaima.
Jai pasiekti reikėjo tiek nedaug. Tik pasiryžti keliauti per tamsius slėnius.
Bet ji dvejojo.
Net sapnai kas naktį negalėjo užgožti minties, užrašytos sąmonėje aiškiomis juodomis raidėmis:
"Amžina palaima=Amžina kančia"

Jai tai reiškė tą patį.
Nusklendus už horizonto, jo nebelikdavo.



* 650-651 * Alzatija