2015 01 03 23.19

Amanda Palmer - "Do You Swear to Tell the Truth the Whole Truth and Nothing but the Truth so Help Your Black Ass"

I do remember the first time I saw You and my thoughts at that very moment. Clearly as day I remember thinking: "I should avoid him at all cost". And then I stopped myself: "Why?". Curiosity that killed the cat was already in that moment. But I had to slap an apologetic label on that thought and move along. So I did. "He reminds me too much of a particular someone". Boy, have I been wrong! Particular someone is long since gone into the forgotten and now I know that one is nothing like the other. And that first impressions are normally just a hint of the truth.
So, there we were, two strangers stuck in a city far from home, in a bar in a hostel, sitting next to each other. Coincidences, coincidences everywhere. To this day it all appears to me a bit too much a work of fiction. I mean, what are the odds? We could probably squeeze out a pretty decent Hollywood script out of this story!
So, two people, one suddenly way better at listening than she is and one better at telling personal stories than he normally is. Just better together.
Click.
Something just clicked. I really thought that I grew out of things like these or that I no longer believed in them and yet there I was on a dusty sidewalk in Prague having cigarettes and conversation and generally the time of my life. With a complete stranger.
And I remember the pale morning light in the garden the next day and how You held my hand never wanting to let go and how You looked at me, something glistening in Your eyes that made me feel like a queen and the boring cliche compliment that suddenly felt so special: "Oh my god, Your eyes are so blue!"
Above all I remember the feeling. That I was brought back to life. On my wedding night that never happened. The irony and the ecstasy... I suddenly breathed fully, lived fully. I was whole again. And no, sex had nothing to do with it, Not at all!
That feeling did not go anywhere. Feelings in general did not go anywhere. They just grew and thrived and were urged along by little confessions, hidden in bits and pieces, short sentences and not so short smiles.
Wait, I am now going to?...

Oginskių giminės moterų koplyčia

-kūno perlus - atidavėm vyrams - kurių buvo gausybė - sielos perlus - paimk - mūsų Viešpatie - 

I am ashes where once I was fire.
 - Lord Byron

Not necessity, not desire, no, the love of power is the demon of men.
 - Friedrich Nietzche

Seduction is merely encouraging the man to do something he already wants to do.
 - Lisa Kleypas

2014 07 08 9.19 pm

Ophelia steps into the water and feels a shiver coursing through her body. Somewhere there, beneath the surface of the water, another girl opens her eyes and starts a memory - a dream - a journey. She sees his arms, follows every sculpted line and wishes - if for a moment - to become a chill that would make the hair on his body quiver. She sees him and it seems that this feeling has been there forever. And it's not overwhelming, not destroying - it is just soft and daring. Makes her want to lightly touch his cheek and smile.
She feels the tingle too. The tingle which Ophelia would have never understood. As if it never existed in her days. Or maybe it did and she chose the river because of it.
So many questions and no answers. Ophelia gives herself to the river and floats away. But he is still left there. Like a horizon in the storm, which might be unreachable, might be even an illusion, but from a distance, she has to admit, still very mesmerizing.

2013 10 17 01.14

...ir staiga vieną rytą pabudau ir susidūriau su būtybe, stebinčia mane. Šį kartą jo sparnai nebežvilgėjo žalvariu. Jie buvo variniai. Taurios, gilios metalo spalvos. Tokie didingi, bet kartu ir tokie trapūs. Nes juk varis - minkštas metalas. Taip ir nesupratau iš kur ši būtybė atsirado. Greičiausiai ją pagimdė atsitiktiniai žodžiai, nuotrupos, detalės. O gal ji atėjo iš nakties, tą valandą, kai tamsiausia - prieš aušrą.
Aš žiūrėjau į jį, o jis į mane ir tos akys buvo tokios švelnios, spindinčios, beveik vaikiškos. Tokios geros. Švelniai paglosčiau jo sparnus ir pajutau virpuliuką perbėgantį jo kūnų, švelnų virpesį. Jis dar kartą į mane pažvelgė tomis giliomis dangaus mėlynumo akimis ir aš supratau. Esu pavergta, apsėsta. Nebegaliu išbraukti šio momento iš savo minčių.
To ryto pranašystė išsipildė. Esu apsėsta, nebegaliu išmesti būtybės vario sparnais iš savo galvos. Visa esybe, visu kūnu šaukiuosi jo vardu ir visais man žinomais žodžiais, bet nieko. Ir žinau, jog kuo labiau šaukiu, tuo viskas greičiau traukiasi ir nyksta, nes visa, kas svarbu yra nepavaldu norui. Belieka tik slapta melstis praktinei žodžių magijai.
Čia noriu verkti ir liūdėti, čia šypsausi ir švyčiu. Nebesupaisau. Tik žinau, jog atradau savyje tokią kertelę, kurioje - lyg močiutės palėpėje - kartu sugyvena viskas. Tik tas Tristano ir Izoldos kardas, įsisiūbavęs ir kąrantis nuo lūbų, skaudžiai kerta ir neprileidžia nė krisleliu arčiau. Keista, kartais manau įsivaiduojanti, jog kardą už rankenos siūbuoju aš pati.
Ilgesio valandos kupinos mėlynai žaizaruojančio liūdesio - kaip jo akys -  ir dažnai nė nebežinau, kur dėtis iš jo gilumo. Niekada toks jaunas ir gležnas žiedas mano gyvenime dar nebuvo toks ryškus. Besisukdama kaip vilkelis kartoju tuos pačius vaizdus galvoje, lyg lėto kino kadrus ir nebeturiu už ko daugiau griebtis. Kraujas ir fantazija reikalauja dozės, bėgu, kliuvu ir krentu ir tame kritime vis meldžiu - sapno, o gal realybės, kai vėl pabusiu žvelgdama į būtybės vario sparnais gilias akis.
Ir kaip mantrą kartoju - kaip Odisėjas šnabždu - ryto ypatingumą tepadovanoja Itakė, ryto ypatingumą tepadovanoja Itakė,
Ryto
Ypatingumą
Tepadovanoja
Itakė!
Praktinei žodžių magijai pasimelskit ir jūs. Man jau seniai to nereikėjo, pamiršau.

2013 01 01 12.57 Sevilla

It's the uncomfortability that really gets your mind going. You find yourself not being able to sleep properly, to eat properly, to shower properly, but at the same time your mind is free of worrying about that, you're liberated from all those things. It's like nothing really binds you to the regular everyday life.
And that manifests like a completely different state of mind. Suddenly there's so much space for thinking, contemplating, broadening your mental horizons. That's what travelling gives to you. Or just a hangover sometimes.

-------"-------

And for the first time in years you find yourself overwhelmed with beauty, completely thrown by it. You're in a crowd, but you don't really feel it. It's just you and the beauty, the majestic feeling. You can't stop staring at it, finding new patterns as you go, new meaning and at the same time your mind ir surprisingly empty, detached from everything around you. The power of beauty, the full aestetic effect, impression.

-------"-------

2013 02 04 23.12

Naktinis traukinys Madridas - Barselona

Taip, galbūt, namai yra visur, kur esi tu, bet kartais baigiasi kantrybė, jėgos ir noras kurti bei palaikyti aplink save tolerancijos, ramybės ir savitumo burbulą. Ir tuomet tesinori įsikniaubti į mylimo žmogaus krūtinę ir pamiršti viską aplink. Ir tuomet tyli ašara nurieda skruostu ir nieko negali sau padaryti - tą akimirką tiesiog nesi stipri.
Tamsiausia valanda prieš aušrą yra iš tiesų yra labai tamsi. Tokia tamsi, kad norisi iki paskutiniosios suskaičiuoti likusias valandas, minutes, sekundes. Kad viskas stotų į vietas, kaip Dinai skaičiuojant šermukšnius Reinsnese. Bet pradėjus tai daryti, supranti, jog, kad ir kiek mažai būtų likę, tai vistiek tam tikra prasme bus tuščios, besielės, ilgos valandos, kurias tik norisi greičiau prastumti.
Miego trūkumas aptraukia viską apatijos migla, iš kurios nyra svetimos vizijos, pagautos paveiksluose. Bet tavyje tai palieka labai mažai. Tad vaikštai ir žiūri, labiausiai tik dėl to, jog žinai, kad greitai tai nebebus taip lengvai prieinama. O tave lydi fizinis skausmas, nejaukumo ir nepatogumo pojūtis. Ir šįsyk ne tas, kuris kelionės metu išlaisvina, bet tasai, kuris stumia net smalsumą nuo savęs, užkasdamas viską po nuobodybės smėliu.

And after all of this I am amazed
That I am cursed far more than I am praised

Francisco de Goya - Perro semihundido

2012 12 19 02.45

... ir jautiesi taip, lyg parsiduotum už sniegą, už tai, ką palikai ir ko iš tiesų net nemėgai anksčiau. Bet tai tik tiek, kiek atrandi praradimo skausme - gerai ten, kur mūsų nėra. Nebežinai, kaip ir beskaičiuoti viską, ko pasiilgai, ko jautiesi netekus ir kame nedalyvauji, ne savo noru. Taip, namai ir čia, namai visur, kur esi su savo mintim, suvokimais, potyriais. Bet neapleidžia jausmas, jog kažko trūksta. Kažkas ne taip. Ir iš to neapykanta, nepasitenkinimas kelia savo išlakius sparnus, kviečia tave į tamsą, grasina praryti ir nebepaleisti.
Taip, žinai, kad ir sugrįžus gyvenimas akimirksniu neįgaus spalvingos ir gausios prasmės, bet kažkas vistiek vilioja, traukia, šaukia lyg balsas migloje. Niekas per daug nepasikeitė - vistiek esi pernelyg protinga, pernelyg drąsi, pernelyg tiesmukiška. Ir, kartais, pernelyg paprasta. Jauti tik, kad per tiek laiko jau spėjai užsiauginti Valyrijos plieno šarvus ir bent jau niekas negali pasakyti, jog tau rūpi. Bet kažkur giliai viduje vis dar kirba ta pirmapradė liepsnelė. Visdar degina, skaudina ir retkarčiais užgauna.
Iš tos nebūties išgauni norą vaikščioti peilių ašmenimis, siūlyti kitiems tave pačią naikinančias šukes. Ir tai kartais darai su pasimėgavimu. The power of self destruction overwhelms you. Savyje labiausiai jauti tik sąmyšį, nepaaiškinamą raizgalynę, kuri čia traukia ritmingas karo giesmes, čia ramina kaip vėjas už lango.

2012 10 07 23.55 Jaén, Andalucía, España

But grace can still be found within the gale
With fear and reverence, raise your ragged sail

Šiluma tave glosto, kai eini gatve, kai sėdi ant žolės, kai iriesi pro žmonių minia. Ji visur ir čia ji kitokia. Net vėlus rudens vakaras netikėtai tau siūlo savo šiltą ir tik truputį drėgną delną. Žinai, kad tai greičiausiai tik apgaulė, migla, besileidžianti nuo kalnų, ūkas, sėlinantis iš po alyvmedžių. Bet taip norisi į tai nekreipti dėmesio, užsimerkti ir mėgautis šiltu vėju, tyla ir saule. 
Šis miestas kitoks, bet labai greitai pagauna tave ir nejučiomis kužda į ausį: "Namai, namai ir čia. Čia kaip namuose...". Truputį purvinas, truputį svetimas, truputį keistas, bet kažkuo traukiantis, užliuliuojantis ir nepaleidžiantis. Nori jį pažinti ir negali paaiškinti, kas jame tokio...tikro. 
Gal tai tiesiog tas faktas, kad niekas čia nėra tobula. Kaip niekuomet ir nebūna. Tai ne turistinėse brošiurose išdailintas kurortas, ne svajonių miestas, kurį turėtų aplankyti kiekvienas žmogus. Šis miestas tiesiog alsuoja kitokia tiesa, kitokiu gyvenimu, kitokiu ritmu. Ir jį norisi pažinti.
O dar tie kontrastai... vėjo nešiojami popiergaliai gatvėse ir maisto trupiniai prie kiekvieno suolelio, bei, lyg glotniai ir lygiai supinti merginos plaukai, į aukštį kylančios alyvmedžių alėjos. Simetriškos, apskaičiuotos, beprotiškai tvarkingos. Žmonės, kurie tau padės nė neprašyti ir tuo pačiu tie, kurie nusisuka vos išgirdę svetimą žodį. Net ir žinodami, kad tu, studente, čia atvažiavai ne atimti, bet duoti, išleisti, suteikti. Gatvės, kurių šaligatvių plytelės - visos alei vienos - kliba, bei išmoningos, preciziškos stoginės mašinoms, žibančios saulės spindulius sugeriančiomis plokštėmis. Žaliuojantys parkai, su fontanais, gyvatvorių kaskadomis ir žole, tviskančia lyg smaragdas, bei saulės išdegintos dykynės čia pat už kampo. Su pageltusiomis žolynų rykštėmis ir suskeldėjusiu dirvožemiu.

 

[2011 01 16 16.07]

Nežinau ar įmanoma pamiršti matyti grožį detalėse, kaip ir neaišku ar to galima išmokti. Bet ar įmanoma išvysti grožį ten, kur jo nėra ar neturėtų būti? Griuvančiose post-industrinėse erdvėse, vienodame sovietinės architektūros pilkume, siaubingai purviname, korėtame, šlapiame sniege. Jei estetika iš tiesų tapatinama su malonumu, tai kiek malonumo yra tokiuose objektuose? Savidestrukcijos grožis ir grožio savidestrukcija.
Komplikuotas lyrinio "aš" vidinis pasaulis čia veržiasi į paviršių klykdamas, rėkdamas ir kriokdamas. Laikykite tai sutrupėjusio, sukrėsto pasaulio himnu, tamsos daina. Laikykite tai amžinu gyvenimo dėsniu, įkvėpimo kriokliu. Nėra įkvėpimo be sukrėtimo.
Kai vėl imi trokšti kiekvienos dienos kaip nuotykio, kur niekada nežinai, kas tavęs laukia toliau, kur nėra ateities planų ir strategijos, kur diena prasideda šeštą valandą ryto, tą pačią valandą ir pasibaigdama. Ilgiesi neužtikrintumo, žaidimo, erzinimo. Kitaip sakant, to konkretaus vieno, kurio niekada nebegalėsi turėti ar to abstraktaus bet ko, kuris išvaduotų iš dabartinio sąstingio.
The universe is hostile? Niekada tuo netikėjau. Tiesiog tai pasaulis, kuris yra pernelyg teisingas. Kur viskas yra taip, kaip TURĖTŲ būti, ir tu, vargšas žmogau, nieko negali pakeisti. Bent jau ten, kur iš tiesų norėtum tai padaryti.
Dievai, kaip puiku yra kartais pamatyti baltą juodoje, gėrį blogyje ir grožį bjaurume. Kaip gera...

2011 11 17 01.54

Atrodo, kad nebežinau, ką jaučiu, nebežinau, kas dedasi galvoje, sieloje ir širdyje. Nieko nebesuprantu. Net negalėčiau pasakyti kaip jaučiuosi. Gal man liūdna? Gal tiesiog esu abejinga? Atrodo, kad tai, kaip aš jaučiuosi įprasmina tik kiti žmonės. Sutinki kažką darbe, paskaitose ar gatvėje, jis ar ji tau sako: "Šiandien atrodai liūdna" arba: "Ko tokia susirūpinus?" ar
"Pavargai?". Ir tikriausiai, tą akimirką, kai žodžiai būna ištarti tu ir pati įsikūniji į tą primestą nuotaiką ar savijautą. Lyg nesugebėtum jausti pati. Lyg būtum neįgali tam. "Nežinau, gal ir liūdna dėl kažko". "Ai, mokslai ir visa kita...yra kuo rūpintis". "Taip, tikrai pavargau". Taip, tikrai pavargau būti kitų žmonių projektuojamas įvaizdis, pavargau neturėti veido, balso, emocijos. Pavargau nieko nežinoti. Ir, labiau už viską, pavargau nesugebėti to nusikratyti. Nesugebėti papurtyti save ir pasakyti: "Ne, aš taip nesijaučiu! Taip nėra!".
Tos galios kažkur dingo. Kaip lapkričio nuplėšyti medžių lapai, kurių nepastebėjau dingstant. Nuoširdžiai nemėgstu šito mėnesio. Toks šaltas, drėgnas ir žvarbus, kad kartais atrodo, jog net siela žvarbsta. Viskas taip pilka, kad nejučia imi kiekvieną dieną paslapčia melsti sniego. Jis bent jau turi spalvą!
Taip nieko nebesuprantu, kad net norisi verkti. Verkti be priežasties, verkti nuolatos, nepaliaujamai ir pasikūkčiojant. Pavargau pavargau pavargau. Gyventi?

Oh, holy salvation, take me to the faraway places of the Never Never land.





drawing from here

2011 08 03 06.36

Inspiration: Kamanių šilelis - Septintą dieną


[Seeeptinntąą dieeeeenąąą]. Šviesa, galinti ne tik mainyti atspavius, bet ir formas, prasmę, paskirtį. Dienai artėjant prie tamsos, vienu metu šviesa pasidaro aiškiai, sodriai geltona ir tas geltonumas užpildo visą erdvę, ją užlieja. Ima atrodyti, jog geltonis, pabuvęs nors akimirką ilgiau, įsismelks į objektus, daiktus, net persimes į žmones. Tik ką tai pakeistų? Atsakymo taip ir neišsiaiškinus ateina tamsa. Lengviau tikriausiai yra klausti ar ši geltona šviesa būdinga vasarai. Tikriausiai, artėjant rudeniui ji išnyks. O galbūt tai priklauso tik nuo tam tikrų oro sąlygų? Gal taip atrodo šviesa prieš audrą? O gal prieš giedrą naktį? Bet kokiu atveju, geltonis neabejotinai pasitarnauja bent vienam tikslui - iškelti klausimą, domėtis, stebėti aplinką.
[Aaaaštunntąąą dieeeenąąą]. Ryto šviesa tokia trapi. Joje dužta spalvos, šešėliai, laikas. Raudonis užtrunka tik kelias akimirkas ir prieš išnykdamas, prieš galutinai pasislėpdamas, kažką kužda viskam, ką paliečia. Čia gimsta alkis. Ankstyvo ryto šviesoje tirpsta laikrodžiai ir vaikšto ilgakojai drambliai.
[Deevinntąąą dieeeenąąą]. Šviesa šiugžda. Kai būna švari, beveik sterili. Tokia karšta, jog joje žūva visa, kas nepridera. Tokia šviesą visuomet pasitinki prisimerkęs, dažnai net pasislėpęs už tamsintų stiklų. Kaip dykumos patrulis apžvelgiantis bekraštę smėlio karalystę. Tokia šviesa niekuo nepasitiki, bet nieko ir neteisia. Ji man patinka. Bendraujame žvilgtelėjimais ir gestų kalba.
[Deešimmtoj dieenooooj]. Ateina laikas pasitikti tamsą.





photo: night of 1000 candles

2011 06 14 20.38

Send sparkles to the air and catch them with your bare hands. Let your eyes sore from the light, let the reflections play in their depth. Let me admire your shimmering skin, let my hands follow your curves and relieve my head of the thoughts about that blessed day when you were born. I'm here and I am not at the same time. I accept and deny. I rise and fall. I know and guess. Mild summer warmth embraces me with all her might and I no longer believe that the winter is coming. Strain me, catch me, capture me. And then release the one who became new.


Nežinojimas, kas esi, tampa kasdienine būsena, šešėliu, persekiojančiu tave kiekviename žingsnyje. Atsisakau tikėti, kad žmogaus gyvenimą įprasminą tik tie kaustantys, pririšantys , įpareigojantys dalykai. Bet ir tikroji laisvė yra bauginanti.
Tad kybai kažkur tarpinėje erdvėje ir kaip tikras kosmonautas jau imi ilgėtis kieto maisto. Vis galvoji apie tą kolosolų Satre'o pasivaikščiojimą po Nidos kopas ir klausi savęs ar tame slypi tiesa. Tiesa? " We're willing to write our own vowes, but not our own rules?"
Galva pavargo vėl ir vėl gromuliuoti tas pačias mintis ir idėjas, sakai sau. Ir tuomet jau nieko nebežinai. Tik jautiesi taip, lyg nertumeis iš savo odos, viso to, ką užgyvenai per pastaruosius ketverius metus. Ir beprotiškai ilgies tam tikrų akimirkų, ypatingai tų, kurios, panašiai kaip nuostabūs sapnai, net nelabai išlikę tavo atmintyje ir atgimsta tik labai miglotos, neapčiuopiamos, nešančios tik jausmo atšvaitą.
O kai kurios tokios nuotrupos labai aiškios ir aštrios. Lyg stiklo šukės, įsirėžusios į tavo širdį ir protą taip, kad nebežinai, kur pradėti jas traukti ir šalinti. Net ir ištraukus bijai, kad vienos iš jų trūks, ji bus likusi kažkur viduje. Taip pat, detalių ornamentas tau pernelyg pažįstamas, gerai žinomas, toks žinomas, kad net baisu ir dėl to negali pamiršti, negali ištraukti, negali atsikratyti. Negali atleisti sau ir kitiems.
Pavargau nuo gyvenimo prozos. Pabarstykit kas nors poezijos. Kaip cukraus pudros ant saldžiųjų kepinių. Kaip druskos ant žaizdos.

I am yours as I was born to belong. But there's still me and the boundaries that were created. There's still the cost of light, the weight of sound, the rivers that run backwards. I'm patient and I wait, but the belief is rather shallow. The idea of letters to a person you have never met is highly naive. And yet, I wait. Unrestrained, uncaptured, never new.




painting by Kameda Bōsai

2011 04 10 15.49


...ir tiek daug vėjo, kad jis visur - kišenėse, užantyje, galvoje. Stiprus ir šaltas, jis sūkuriuoja aplink sužvarbusį kūną, drebina ir purto tavo pasaulį. Slapta, o retkarčiais ir garsiai, pernelyg garsiai, meldžiu vienišo šokio naktyje, spengiančios tylos, paukščio skrydžio. Meldžiu žvaigždės apsiniaukusiame danguje, kuri netikėtai, nepramanytai parodytų kelią - "Bet kur, tik ne čia".

Tik miego karalystėje atsiveria keliai į kitokio pasaulio pažinimą. Kur matai praeities įvykius pro kitą prizmę ir vistiek negali atleisti už baimę, už beprotišką baimę gyventi. Kur įvykių vadžios priklauso tau ir gali sau leisti tam blogajam veikėjui prikurpti kažką daugiau už jo blogio kaukės.

Užmarštis dažnai tampa begalybe, siaubiančia tavo kasdienybę taip, kad nė nebežinai - tyčia tai ar tik atsitiktinumas. Ir negali atleisti sau už bejėgiškumą, už nepaaiškinamą išsižadėjimą, už prasmės nebuvimą.

Atrodo, atsistočiau prie lango ir skaičiuočiau medžius alėjoje visą amžinybę. Kaip Dina. Ir pamažu grįžtų pasaulis, kurį pažįstu, kurį suprantu, kuris man pavaldus. Tik toje vietoje, kur turėtų būti širdis, vistiek žiojėtų žaižaruojantis riksmas, beprotiškai, nesuprantamai besistengiantis prisikviesti jį, tą vienintelį keliautojantį rusą, vardu Levas. Kurį vėliau, dėl to nesuprantamumo, pati ir nužudysiu.



Waiting by Gustav Klimt

2011 02 17 14.27

Saulėtos dienos gula viena po kitos kaip spalvoto smėlio sluoksniai dekoratyviniame butelyje ir mintyse vis nejučiom iškyla tas kirbantis žodis "Pavasaris?". Bet šaltis lenda tau už apykaklės ir sniegas nenustoja akinti, tad supranti, jog teks palaukti. Ar tiesiog pasidžiaugti pačia gražiausia žiema.
Iš tiesų, galiu pradėti rašyti Kauno kavinių memuarus. Ne, turbūt juose niekuomet nebus meniu aptarimo, kavos kainų ar interjero įvertinimo, bet gims istorijos, perkoštos per mano minčių filtrą, patiektos su cukrumi ar be, ir lydimos kavos skonio, kuris, pripažinkime, daug kur toks panašus, beveik identiškas, bet juk to ir ieškome.
Šiandien išvydau pažįstamo asmens dabarties miražą. Ar, veikiau, ateities. Tokios, kokia ji galbūt galėjo būti.
Ir taip norėtųsi šį miražą perkelti iš neįvyksiančios dykumos į dabarties džiungles, taip norėtųsi tam asmeniui padovanoti tą šiek tiek geresnę, gražesnę būtį.
Nors trumpam. Nors savaitei.
Bet žinai, kad tavo pažįstamas asmuo veikiausiai to atsisakytų, atsižadėtų, tavo dovaną pamestų, jausdamasis nevertas, neišgalintis, apsimesdamas, kad netrokšta.
Tarsi tam tikri pasirinkimai jo gyvenime buvo galutiniai ir neatšaukiami, pasmerkiantys, mirtini. Ir dėl to privalomai trokštama likti įkalintu varganoje dabartyje, baudžiant save už tai, ko taip lengvai galėjo nė nebūti.
Tave tai skaudina, kai matai nuostabias nuotraukas iš praeities, kai girdi istorijas, atsitrenki į užuominas. Nes niekada nežinai ar tai netaps dar viena tokia istorija tau pačiam, ar nepadarysi tokių pačių klaidų, ar, dar baisiau, nesugebėsi nuo tų klaidų išsivaduoti.
Bet miražai lieka miražais, jie nyksta, keičiasi ir galiausiai dingsta, palikdami tik tuos suvokinius, kuriuos padiktavo tavo paties protas.
O deja, tokių dovanų įteikti tu niekuomet negalėsi. Niekas negalės.
Kažin, ar pats nepakartosi tų klaidų, nes iš svetimų klaidų žmogus retai kuomet pasimoko. Tik iš savų.
Ir tokie miražai vargu bau ar yra reikalingi. Galbūt tik - nebloga smegenų ir vaizduotės mankšta.
Sugrįžti į tas saulėtas žiemos dienas, kupinas nerūpestingos šypsenos su pavasario pažado prieskoniu, ir vėl tyliai skaičiuoji šešėlius to, kas nepadaryta, neišbandyta, neprieinama...
Na gerai, sutariam, tokie miražai nėra tik proto ir vaizduotės mankšta.

2011 02 08 12.32



Oginskių giminės moterų koplyčia

-kūno perlus - atidavėm vyrams - kurių buvo gausybė - sielos perlus paimk - mūsų Viešpatie-
/Sigitas Geda/




Ir nežinau - manęs per daug ar kitų per mažai. Kas iš to jei turi visą pasaulio laiką, bet niekas jo neįprasmina.

***

Vakar skaičiau, kad esame naujoji - Beprasmybės karta. Instinktai mūsų gyvenimo nelemia, papročiai nebetenka galios, esame vieni prieš pasaulį ir tik bejėgiškai klausinėjame. Puldinėjame.
Tikriausiai, retorinės figūros tampa pagrindine tekstų sudėtine dalimi.
Ir aš pasižadu jų vengti.
Tarsi nekeliant klausimų atsirastų daugiau prasmės.

***

Išsinešant nurašytus eilėraščius iš knygyno, saugos varteliai tikrai turėtų pradėti beviltiškai kiauksėti. Bet taip nenutiko. Ko gero tai nebuvo palaikyta vagyste, nes inirtingai prie kiekvieno eilėraščio skrebenau autoriaus pavardę.
Autorystė svarbi, bet neprašykite manęs niekam mokėti, jei panorėsiu padeklamuoti eiles miniai, panaudoti jas dainai ar atsitiktiniam gatvės performansui. Aš vertinu, jog tai kažkieno širdies kvėpavimas, sielos rauda, malda ar džiaugsmas, bet nenorėkite, jog už tai aš mokėčiau pinigais. Aš sumokėsiu, pažadu. Tik tai bus labiau panašu į pasidalinimą, nei užmokestį.
Ir taip turėtų būti. Jei tik būtų mano valia.
Tik gaila, kaip dažniausiai ir būna, geriausios idėjos yra utopijos. Nes kaip gi suderinsi kūrybą ir pragyvenimą, jei menas bus nemokamas? Net jei garantuosi valstybinį išlaikymą, kaip tai suderinsi su kūrybos laisve? Net jei panaikinsi visus autorinių ir gretutinių teisių įstatymus, ar bus išsaugotas autentiškumas, autorystė, garantuota dvasinė, moralinė grąža?
Ne, geriau jau žmonija imtųsi anarchijos įgyvendinimo. Bent jau lengviau būtų.
Ir mane kamuoja tas nesiliaujantis klausimas: ar įgyvendinus valstybinio kultūros ir meno finansavimo monopolio idėją, komercinis menas išnyktų? Ir jei taip, ar mes jo pasigestume? Ar pasigestume andy warhol'ų ir jeff'ų koons'ų?
Bet ko gi aš čia ieškau prasmės beprasmybėje. Geriau sugrįžtume atgal į Prarastosios kartos laiką. Jie bent jau turėjo Praradimą. Jaunystės, Karjeros, Šeimos, Mylimo žmogaus, Vilties, Tiesos, Pasitikėjimo. Tiek daug praradimų, tiek daug prasmių. Jie bent žinojo už ką nekenčia pasaulio.

***

Regiu vaizduotėje dainuojančią Sinnead O'Connor. Trumpai kirptą galvą ir suplėšytus džinsus. Tą akimirką pajuntu, kaip tai keistai įprasmina momentą. Bet tik momentą. Jau kito žvilgsnio, kito gurkšnio, kito oro įkvėpimo metu vėl nebežinau - ar čia manes per mažai ar kitų per daug.

2011 01 16 16.07

Nežinau, ar įmanoma pamiršti matyti grožį detalėse, kaip ir neaišku, ar to galima išmokti. Bet ar įmanoma išvysti grožį ten, kur jo nėra, ar bent neturėtų būti?
Griūvančiose post - industrinėse erdvėse, vienodame sovietinės architektūros pilkume, siaubingai purviname, korėtame, šlapiame sniege.
Jei estetika iš tiesų tapatinama su malonumu, tai kiek malonumo yra tokiuose objektuose?
Savidestrukcijos grožis ir grožio savidestrukcija.
Komplikuotas lyrinio "Aš" vidinis pasaulis čia veržiasi į paviršių klykdamas, rėkdamas ir kriokdamas.
Laikykite tai sutrupėjusio, sukrėsto pasaulio himnu, tamsos daina.
Laikykite tai amžinu gyvenimo dėsniu, įkvėpimo kriokliu.
Nėra įkvėpimo be sukrėtimo.
Kai vėl imi trokšti kiekvienos dienos, kaip nuotykio, kur niekada nežinai, kas laukia toliau, kur nėra ateities, planų ir strategijos, kur diena prasideda šeštą valandą ryto, tą pačią valandą ir pasibaigdama. Ilgiesi neužtikrintumo, žaidimo, erzinimo. Kitaip sakant, to konkretaus vieno, kurio niekada nebegalėsi turėti ar to abstraktaus bet kurio, kuris išvaduotų iš dabartinio sąstingio.
The universe is hostile?
Niekada tuo netikėjau. Tiesiog tai pasaulis, kuris yra pernelys teisingas. Kur viskas yra taip, kaip ir TURĖTŲ būti. Tu, vargšas žmogau, nieko negali pakeisti. Bent jau ten, kur iš tiesų norėtum tai padaryti.
Dievai, kaip puiku yra kartais pamatyti baltą juodoje, gėrį blogyje, grožį bjaurume. Tuomet pats sau neatrodai toks juodas, blogas ir bjaurus. Kaip gera...






photo by Jo Bradford

2011 01 10 11.54



Kai pieniškoje kavoje ištirpsta raukšlėtas rūpestis ir garsų chaose užgimsta tyla, kuri yra viduje, staiga supranti, ko tau iš tiesų reikia. Žmogaus, kuris įkvėptų iššūkiams. Ne tokiems, kuriuose privalai aukotis, bet tiems, kurie tave apdovanoja. Ir skaudu žinoti, kad tokių žmonių sutikai, bet jie nebuvo tau lemti. Tiesa pasakius, negali liautis apie tai galvoti.
Žinoma, yra ir šiltoji, geroji to pusė. Negali nustoti žavėtis. Taip nuoširdžiai ir įkvepiančiai.
Ir dėkoji dievams, kad žmogaus beveik nebėra tavo gyvenime. Nes kitaip... nesugebėtum iki galo paskandinti to žvilgsnio akių gilumoje. Nors ir žinai, kad taip nelemta, neįmanoma, netikėtina.
Jei visa, ką žmonės pasako, būtų tiesa, tikrai pasidarytų baugu. Nes kartais yra gerą jausti nors kruopelytę balto melo. Tos tiesos, kuri slepiama, kuri sustingsta ore visiems pašnekovams virš galvų ir ten pasilieka, skleisdama erdvėje savo baltus, perregimus ornamentus, nujaučiama, esanti, bet nutylima. Net jei ir įtari, kad tai, kas ištarta yra nors truputį perdėta, vistiek malonu, nes bent tam tikra dalimi tai neateina iš niekur.
Galvoje pasikartojančiai skamba spėlionės apie minčių galią. Ar ji iš tiesų tokia didelė? Ar tikrai gali minčių pagalba prisišaukti realius įvykius tokius, kokių tau reikia?Ar visgi egzistuoja ir tam nepavaldūs dalykai? Tie, kuriuos randi tik tuomet, kai nustoji ieškoti.
Kartais labai norėčiau nors akimirką būti iš tiesų tokia, kokia mane mato kiti. Tik nežinau ar įstengčiau tuo patikėti.






picture by Jo Bradford, Green Island Studios

I wish he would've said that.
You're a woman, it's not lost for you.
I wish there would be a woman to whom I would gladly come back every time. Come back home.

Ar mes turime kurti namus, į kuriuos norisi sugrįžti? Kodėl laukianti moteris visuomet buvo tokia.... epiška? Gal tik man?
Tas laukimas. Tarsi laikas sustotų, tačiau tuo pat metu lėktų, kaip dar niekuomet nėra lėkęs. Ir tai telpa jos gležname pavidale kiekvieną kartą, kai virsteli durys, kai stipriau suošia bangos, kai pasipila netikėtos snaigės.
Ar tikslas yra laukiamasis, ar pats laukimas?
Ar žmonės, kurių negali pamiršti, gyvena tik tavo galvoje, ar jie egzistuoja iš tikrųjų?

Tas keistumas, pasipilantis iš prisiminimų, iš nuotrupų, iš sąžinės graužaties. Priesaika sau, atrodo, padėjo, bet ar ilgam? O gal iš tiesų tai nieko nereiškė? Nes ar gali būti reikšminga tai, kas iš esmės būtų įvykę, tik kita forma? Ir ar tas jausmas tikras ar tai tik dar vienas miražas dykumoje pavadinimu "Aš nebesuprantu savęs"?

Atrodo, gyvenimas šiuo metu telpa lenktoje klaustuko formoje. Nors viskas taip skaidru, taip
aišku už lango. Balta? Taip, balta. Ir tiek. Ir viskas. Na, dar šalta.

Kūrybinė laisvė iš tiesų turi tą kitą pusę. Kur neprisiverčiama rašyti. Tiek tai išmokau.




painting from here

2010 11 17 16.53 Traukinys Vilnius – Kaunas

Landscape code: cosy darkness

Playing: Tim Kay – My world

... ir tiesa, kad geriausios akimirkos ateina netikėtai, kai jų visai nelauki, kai susikuri stebuklą netyčia. When you Let Go.

Kuo labiau rūpinausi, kuo labiau išgyvenau, tuo viskas atrodė sudėtingiau ir tamsiau. Tarsi oro balionas kristų iš dangaus be jokios priežasties. Jokio vėjo, tobulos oro sąlygos, pilna talpa dujų, įgudęs vairininkas ir... vis tiek krenta.

Pasirodė, kad tereikėjo tik paleisti. Palikti baliono skrydį savai eigai, nematomiems vėjams ir atmosferai. And just enjoy the Ride.

Vis dar lieka šiek tiek menkų darbelių, šiek tiek pagalvojimo, bet iš tiesų jau tegali tik mėgautis skrydžiu, aukščiu, vaizdu ir tyru oru.

Tik viena diena ir vėl norisi šokti vidury gatvės, nepaisant praeivių, traukinyje, pilname keleivių, troleibuse po pavargusios darbo dienos. Reikės leisti sau dažniau pasidovanoti kitą pasaulį. Nors vienai dienai.

Pasaulį, kuriame gali būti kvaila, nieko nežinoti ir nepažinoti. Kur leidžiama neprisiminti taisyklių, pamiršti reikalavimus. Nes tas pasaulis ne tavo. Ir nesvarbu, kur rasi tą pasaulį – kitoje pusėje žemės rutulio ar tiesiog už kampo – jis tavęs laukia.

Ir tik reiktų dar išmesti visą papildomą balastą. Tuos smėlio maišelius, pripildytus sunkiais žemiškais prisiminimais. Paleisti juos keliauti ten, iš kur atėjo.

Negaliu atsidžiaugti. Aš vėl rašau. Aš vėl šypsaus.

Tamsusis adventas man pasibaigė dar net neprasidėjęs.

Esao Andrews “Other Half of Letting Go”

2010 09 16 23.18

...ir dievai žino, tai beveik tobula, stebėti jį miegantį. Nes reikia tiek mažai, vos vieno vakaro, kad viskas vėl atsistotų į savo vėžias. Kaip traukiniai, kurie niekada nepasiklysta, tik gali netyčia nuvirsti nuo bėgių.
Matyt taip ir atsitiko, pernelyg ilgai kursuojant tuo pačiu maršrutu, galbūt išvysčius pernelyg didelį, nors ir tolygų, greitį.
Metas pokyčiui. Metas. Jau.
Ir pokytis grįžta su dalykais, kurie, būdami seniai pažįstami, yra tokie savi, tokie didžiuliai, kad nė nebeįsivaizduoji, kaip galėjai tai apleisti, pamiršti, to išsižadėti. Galvoje netelpa, vėl galiu dainuoti. Vėl galiu rašyti. Ir didžiausiu komplimentu tampa paprastas prašymas prisijungti, vos po vieno karto vėl kartu.
...ir dievai žino, tai yra tobula. Kai taip ir jauti besikaupiant džiaugsmo ašaras, vien nuo to pojūčio, kad čia, šalia.
Netyčia radau kažką, kas, net man pačiai nesuvokiama, ateina tarsi iš niekur, bet niekur ir nedingsta. Netikėta. Kartais netgi truputėlį gąsdina.
Tą trumpą 'kol kas' mane gelbėja debesys. Plunksniniai, kamuoliniai, sluoksniuoti. Įvairiausių spalvų. Kaip sakė Bodleras: "...tie praplaukiantys debesys...".
...ir dievai žino... O gal nežino?
Jau labai seniai su jais bendravau...
Bet tai darau dabar, šią akimirką, klausydamasi tylaus kvėpavimo šalia.







p.s. atsidarykit visą nuotrauką :}