69.65.85.69

I wish he would've said that.
You're a woman, it's not lost for you.
I wish there would be a woman to whom I would gladly come back every time. Come back home.

Ar mes turime kurti namus, į kuriuos norisi sugrįžti? Kodėl laukianti moteris visuomet buvo tokia.... epiška? Gal tik man?
Tas laukimas. Tarsi laikas sustotų, tačiau tuo pat metu lėktų, kaip dar niekuomet nėra lėkęs. Ir tai telpa jos gležname pavidale kiekvieną kartą, kai virsteli durys, kai stipriau suošia bangos, kai pasipila netikėtos snaigės.
Ar tikslas yra laukiamasis, ar pats laukimas?
Ar žmonės, kurių negali pamiršti, gyvena tik tavo galvoje, ar jie egzistuoja iš tikrųjų?

Tas keistumas, pasipilantis iš prisiminimų, iš nuotrupų, iš sąžinės graužaties. Priesaika sau, atrodo, padėjo, bet ar ilgam? O gal iš tiesų tai nieko nereiškė? Nes ar gali būti reikšminga tai, kas iš esmės būtų įvykę, tik kita forma? Ir ar tas jausmas tikras ar tai tik dar vienas miražas dykumoje pavadinimu "Aš nebesuprantu savęs"?

Atrodo, gyvenimas šiuo metu telpa lenktoje klaustuko formoje. Nors viskas taip skaidru, taip
aišku už lango. Balta? Taip, balta. Ir tiek. Ir viskas. Na, dar šalta.

Kūrybinė laisvė iš tiesų turi tą kitą pusę. Kur neprisiverčiama rašyti. Tiek tai išmokau.




painting from here

2010 11 17 16.53 Traukinys Vilnius – Kaunas

Landscape code: cosy darkness

Playing: Tim Kay – My world

... ir tiesa, kad geriausios akimirkos ateina netikėtai, kai jų visai nelauki, kai susikuri stebuklą netyčia. When you Let Go.

Kuo labiau rūpinausi, kuo labiau išgyvenau, tuo viskas atrodė sudėtingiau ir tamsiau. Tarsi oro balionas kristų iš dangaus be jokios priežasties. Jokio vėjo, tobulos oro sąlygos, pilna talpa dujų, įgudęs vairininkas ir... vis tiek krenta.

Pasirodė, kad tereikėjo tik paleisti. Palikti baliono skrydį savai eigai, nematomiems vėjams ir atmosferai. And just enjoy the Ride.

Vis dar lieka šiek tiek menkų darbelių, šiek tiek pagalvojimo, bet iš tiesų jau tegali tik mėgautis skrydžiu, aukščiu, vaizdu ir tyru oru.

Tik viena diena ir vėl norisi šokti vidury gatvės, nepaisant praeivių, traukinyje, pilname keleivių, troleibuse po pavargusios darbo dienos. Reikės leisti sau dažniau pasidovanoti kitą pasaulį. Nors vienai dienai.

Pasaulį, kuriame gali būti kvaila, nieko nežinoti ir nepažinoti. Kur leidžiama neprisiminti taisyklių, pamiršti reikalavimus. Nes tas pasaulis ne tavo. Ir nesvarbu, kur rasi tą pasaulį – kitoje pusėje žemės rutulio ar tiesiog už kampo – jis tavęs laukia.

Ir tik reiktų dar išmesti visą papildomą balastą. Tuos smėlio maišelius, pripildytus sunkiais žemiškais prisiminimais. Paleisti juos keliauti ten, iš kur atėjo.

Negaliu atsidžiaugti. Aš vėl rašau. Aš vėl šypsaus.

Tamsusis adventas man pasibaigė dar net neprasidėjęs.

Esao Andrews “Other Half of Letting Go”

2010 09 16 23.18

...ir dievai žino, tai beveik tobula, stebėti jį miegantį. Nes reikia tiek mažai, vos vieno vakaro, kad viskas vėl atsistotų į savo vėžias. Kaip traukiniai, kurie niekada nepasiklysta, tik gali netyčia nuvirsti nuo bėgių.
Matyt taip ir atsitiko, pernelyg ilgai kursuojant tuo pačiu maršrutu, galbūt išvysčius pernelyg didelį, nors ir tolygų, greitį.
Metas pokyčiui. Metas. Jau.
Ir pokytis grįžta su dalykais, kurie, būdami seniai pažįstami, yra tokie savi, tokie didžiuliai, kad nė nebeįsivaizduoji, kaip galėjai tai apleisti, pamiršti, to išsižadėti. Galvoje netelpa, vėl galiu dainuoti. Vėl galiu rašyti. Ir didžiausiu komplimentu tampa paprastas prašymas prisijungti, vos po vieno karto vėl kartu.
...ir dievai žino, tai yra tobula. Kai taip ir jauti besikaupiant džiaugsmo ašaras, vien nuo to pojūčio, kad čia, šalia.
Netyčia radau kažką, kas, net man pačiai nesuvokiama, ateina tarsi iš niekur, bet niekur ir nedingsta. Netikėta. Kartais netgi truputėlį gąsdina.
Tą trumpą 'kol kas' mane gelbėja debesys. Plunksniniai, kamuoliniai, sluoksniuoti. Įvairiausių spalvų. Kaip sakė Bodleras: "...tie praplaukiantys debesys...".
...ir dievai žino... O gal nežino?
Jau labai seniai su jais bendravau...
Bet tai darau dabar, šią akimirką, klausydamasi tylaus kvėpavimo šalia.







p.s. atsidarykit visą nuotrauką :}

Here

Ar nerašau todėl, kad nesu viena? Ar tik todėl, kad ir nebūnu viena?
Čia Navakas ištaria: " Viena vertus, jam reikalinga vienatvė, vienatvėje jis pajunta pasaulį ir jį fiksuoja. Kita vertus, jis tos vienatvės bijo arba ištveria tik subalansuotomis porcijomis."
Bet ar čia reikia pasiteisinimų? Juk jau prieš daug dienų esu pasakiusi: nerašau, kai esu laiminga. Čia galite įkomponuoti savo išvadą, o gal net gi ir klausimą.
Galvoje plaukia vaizdai, epizodai, kartu formuojantys ryškų ornamentą, kuris visuomet ten, kai užsimerki, kai aplinkinis pasaulis išnyksta nors sekundei, kai apakina ryški vasaros saulė ar vėlyva tamsa.
Laukimas įgauna tokių formų, kokių niekada anksčiau nepažinojai. Kai nenoras užmigti nustelbia nuovargį, kad neišsigąstum pagaliau atėjus, nes kas gi bijo to, kuris širdy gyvena. Kai laukimas prasideda nė neužgimus ilgesiui, kai jis palieka trūkumą ir norus kažkur nuošalyje, kai kiekvienas durų virstėlėjimas suvirpa viduje kaip užgauta styga.
Ir tuomet, kartu su duru virstelėjimu viskas baigiasi.

"Jie priklauso visiškai kitai Grėtei - tai, kuri gali stovėti skersgatvyje viena su vyriškiu, kuri nėra tokia santūri, nei tokia švari. Grėtei, kaip vienai iš tų moterų, kurios drįsta apnuoginti savo galvas."
Tracy Chevalier

2010 03 29 00.39

landscape code: the glorious hopefull mountain
playing: Leon Somov & Jazzu - Muzika Tu



I make a promise now, with my hand on a stone step there where your wet footmarks just dissapeared. I make a promise to walk with you in the spring rain, to write made up words on a window glass of a forgotten stairwell, which strangely and deliberatly make sence.

Keista tyla iškreipia mintis galvoje, tarsi ten niekuomet nebuvo galvota, svarstyta, svajota, kurta, dėliota ir įsivaizduota, ir, keisčiausia, joje gera, jauku, nėra nieko, kas gasdintų, keltų nerimą, tyla tave apgaubia perregima mentaline šiluma, kuri beveik prilygsta tai šilumai, kurią jauti savo oda, pirštų galiukais, kūno paviršiumi. Čia ir dabar pamiršti klausimus, nuogąstavimus, abejones dėl tos abstrakčios beformės masės, užimančios vietą tavo smegenyse, kuri, tikriausiai, vadinama ateitimi. Telieka tik tas mažytis nepaaiškinamas klausimas, keliantis labiau šypseną, nei sumišimą: "O kodėl man taip gera šalia?".
Ir nė kiek nenori į jį atsakyti.
Gal todėl, kad tai vėl grąžintų abstrakčią beformę masę atgal į mintis, gal todėl, kad niekas tikriausiai taip niekada ir nesurado šito atsakymo.
Gali žinoti visas chemines formules ir fizikines tiesas, kurios paaiškina, kaip ir kodėl dega ugnis, bet tai nereiškia, kad suvoksi iš kur kyla ir imasi tas grožis, leidžiantis tau stebėti liepsnų šokius valandų valandas.
Žodžiai, kurių nebuvo, gyveno savo gyvenimą šalia manojo.
Ištrūkdami ir įkūnydami tą begalinį nuovargį, mechaniškų frazių ir veiksmų neviltį, geležinio medkirčio širdį, kurios nėra. Ir pasidarė lengviau.
Arba tūnodami giliai, prie pat šilčiausios šerdies, kaupdami tyrus lašus kurti stalaktitų ir stalagmitų stebuklams. Ir nutilo svetimas nerimas.
Ar pabirdami netikėtai, išlaisvinti lengvo girtumo, ir šokčiodami aplinkui lyg guminiai šokliukai, kuriuos taip nelengva pagauti. Ir sužinojai, kaip lengva įskaudinti.
Ar iš tiesų "nieko nėra stipriau už instinktą grįžti ten, kur buvome sulamdyti ir kartoti tą akimirką metų metus"? O gal mes trokštame pakartoti ir kitų klaidas?
Už juos.
Kad taptume išgelbėtojais.

Draw me a line with colourful crayons right here on the pavement. Mark your words, express your silence, paint your actions.
Do you become me or do I become you?






photo by elinor scott-sutter
"" a.baricco. Be kraujo.