69.65.85.69

2008 06 06 20.55

BOOM!
- Visi čionai! Greičiau!
Vaikiškas balsas perskrodžia tankią tylą ir jie visi pasileidžia link sprogimo epicentro. Dangus čia tamsiai geltonas, o purpurinė žolė, kurią jie mindo savo vaikiškomis basomis kojomis žaižaruoja ir tviska kaip stiklinis deimantas.
Nerealiam, fantasmagoriniam pasauly berniukai žaidžia karą.
Jų plaukai susivėlę ir murzini, oda suodina, drabužiai apkritę purpuriniais stiebeliais, tačiau akys... akys tviska net labiau už netikrus stiklinius deimantus. Jos pilnos.
Pasiutimas čia maišosi su akiplėšiška drąsa, smalsumas su įniršiu, kerštas su instinktu, o pačiame dugne mirksta krislas tikros baimės.
Sprogimo aidas juos priverčia suklusti, kūnai įsitempia kaip stygos ir jie bėga. Bėga kaip laukiniai gepardai išdegintose savanose besivydami auką. Bėga taip, lyg tai būtų paskutinė gyvenimo akimirka.
O ji iš tiesų bet kada gali būti paskutinė. Sprogimai aidi vienas po kito, anglies juodumo pastatai griuva lyg stumtelėti domino kauliukai, o jie vis skuba naikinti to, kas liko nesunaikinta po ugnies ir nuolaužų kruša.
Priešui - tik mirtis!
Jie beveik nesikalba, o ir ištarti žodžiai akimirksniu virsta įsakymais, reikalavimais, ultimatumais
Jų veiksmai tikslūs ir mechaniški. Po jų lieka tik ryškiai raudoni perlų pavidalo kraujo lašai ant juodų sienų, purpurinės žolės geltono dangaus fone.
Jų akys taip pat geltonos. Ir pilnos karo.
O mergaitės?
Mergaitės laukia. Prie nerealaus, fantasmagorinio pasaulio ribą žyminčių stiklo plokščių. Jų akys primena japoniškų animacinių filmukų herojų akis.
Kai mergaitės išeina žaisti karo, žolė iš purpurinės tampa raudona. Bet kokį pasigailėjimą jos palieka už stiklo ir su savimi įsineša tik gryną, neužterštą ir nesumenkintą Žiaurumą.
Berniukai tuomet nuščiūva.

2008 06 04 14. 02

„Eloji, Eloji, lema sabachtani?“

Frazė vis sukosi galvoje, tai pradingdavo, tai vėl atsirasdavo, išnirdavo iš giliausių minčių kertelių ar stovėdavo lyg nenugriaunamas amžinas paminklas viso ko priekyje.
Kaip paminklas prieš akis stūksojo ir kalnai. Balti, paslėpti po gausybe sniego, jie driekėsi, kiek tik žvilgsnis užmatė ir neatrodė, kad kur nors yra jų pabaiga.
Šitaip, priešindamiesi šalčiui, negailestingam vėjui ir klampiam sniegui, jie keliavo jau 5 dienas. Ir vis nesimatė galo. Vėjas nenustojo švilpti aplink ausis ir gairinti mažiau pridengtus odos lopelius. Šaltis nenorėjo apleisti rankų pirštų, pėdų, plaučių ir širdies. Iš vieno snieguoto, rūke paskendusio slėnio, tarp stypsančių kalnų masyvų, jie įžengdavo į kitą, naują ir kartu tokį patį, ir galo vis nesimatė.
Penkiese jau penkias dienas jie klampojo per nesibaigiantį baltumą, sustodami tik užkąsti ir atsigerti iš savo menkų atsargų ir šiek tiek pamiegoti, kol sugrįš šviesa, kokioje nors užuovėjoje ar oloje. Vienintelis tikslas – išeiti, pareiti, sugrįžti. Ištverti.
Kalnai buvo jo didžiausia meilė. Visuomet keliaudavo viduje jausdamas nepaaiškinamą kirbėjimą, pakilumą. Jie jam įkūnijo gamtos, pasaulio didybę, grožį, gėrį. Vos grįžęs iš vienos kelionės tuoj puldavo planuoti kitą, galvoje permąstyti smulkiausias detales.
Šįkart, negalėdamas nė pats tuo patikėti, jis jautė, kad jam darosi per daug tos didybės. Kalnai tapo baime, pilkais šešėliais ryto prieblandoje, išlindus iš menkos užuovėjos, kaustančiu šalčiu jo širdyje, aštriais nagais draskančiais jam krūtinę.
Pirmas tris dienas galvojo, kad tai tik dėl baimės, jog ši kelionė bus paskutinė. Tačiau ketvirtąją, vos atsibudęs, suprato. Kažkas jame tiesiog mirė. Kalnai vis dar jį žavėjo savo didybe, savo galingumu. Žavėjo jį net tai, kaip lengvai jie galėjo šią akimirką pasiglemžti jo gyvybę. Bet kažkas jo viduje ėmė ir nutrūko. To nebebuvo. Niekada nebebus. Jis kažką paleido iš savo glėbio, ir, svarbiausia, padarė tai sava valia.
Tai buvo tikroji baimė, tikroji kančia, tikrasis sunkumas. Jis ėjo, priešinosi gamtos jėgoms, vėjui, šalčiui, ėjo, kad eitų, kad išgyventų, nepražūtų. Bet iš tiesų nebeturėjo tikslo. Nežinojo, kodėl ten, tolumoje, saulė teka tokia raudona, ir kodėl sniegas nusidažo tuo raudoniu, ir tai atrodo taip gražu. Kodėl vis dar saugo, suvyniojęs į šilčiausias, neperšlampamas medžiagos skiautes tuos kadrus, kuriuose jie visi penki išsišiepę stovi, laikydami pirštinėtas rankas ant ką tik įbestos vėliavos kalno viršūnėje. Aukščiausiojo, dar niekad prieš tai neįveikto kalno viršūnėje.
Frazė vis sukosi jo galvoje ir jis vis dar niekaip negalėjo suprasti kodėl ji, iš kur, kaip. Vėjas akimirksniu užpustydavo jų pėdas, saulė keliavo dangaus skliautu, bet beveik nešildė, o kiekvienas žingsnis atrodė kaip amžinybė. Tikra buvo tik viena – jie ištvers. Sugrįš. Bet už to jis matė tykančią baimę, baisesnę net už pačią mirtį.

„Eloji, Eloji...“

*88-89* Šventojo Elijo kalnai

Jis visada galvojo, kad Jie gimsta iš vėjo.

Tik iškeliavęs suprato, kad vėjo ten niekada nebuvo. Tik karščiu šnabždantis virpėjimas.

Tik sugrįžęs išskaitė begalinį ilgesį savo akyse, kai žvelgė į vienintelę smulkutę vandens versmę. Tik čia buvo namai.

Jo tauta gyveno oazėse, kurios iš trijų pusių ribojosi su smėlio ir pilkų akmenų plyne. Trys nedidelės bendruomenės buvo labai skirtingos, bet vadino save tuo pačiu vardu, – nambungai - kalbėjo ta pačia kalba ir...buvo labai nepaprastos.

Nambungai neturėjo dievų. Netikėjo jie ir dvasiomis. Nesimeldė protėviams. Neaukojo gamtos jėgoms. Iš jokių medžiagų nelipdė totemų, nepiešė simbolių, nešoko ritualinių šokių, nekūrė dainų.

Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad bendruomenė tiesiog neturi religinio kulto.

Bet, pats negimęs nambungu, negalėjai žinoti.

Negalėjai žinoti, kad jų dievas yra pati plynė.

Kad jų dvasios gyveno ant kiekvieno bokštelio pavidalo akmens plynėje.

Kad jos buvo visa – protėviai, esantieji ir jų palikuonys.

Kad joms nereikėjo aukoti, tik – kalbėtis.

Kad joms nereikėjo totemų, simbolių, nes jos buvo... tikros.

Kad joms nereikėjo kvietimo šokių – jos visada ten būdavo.

Kad joms nereikėjo dainų, kurios papasakotų apie viską palikuonims – gimęs nambungu tai jau žinodavai.

Svarbiausia – nambungams nereikėjo kalbėti APIE savo religija, praktiškai – tik SU ja.

Tad pasaulyje niekada ir nebuvo ištartas nė vienas žodis apie tai, kuo tiki nambungai. Jie tai suprasdavo be žodžių. Kiekvienas turėjo savą, unikalią religiją ir kartu visiškai tokią pačią kaip jo tautiečiai.

Nambungai šypsodavosi, kai vienas iš jų vakare pakildavo iš žmonių rato, susispietusio aplink laužą, ir, palikęs sulu, vietinio gėrimo, kuris padėdavo ištverti vandens trūkumą dykumoje, puodelį, nužingsniuodavo link bokštelius primenančių akmenų nusagstytos plynės. „Išėjo kalbėtis“ – pagalvodavo ir toliau dirbdavo savo kasdienius darbus.

Ir jis, Gholis, išeidavo kalbėtis. Beveik kasdien. Būtybės, gyvenančios ant bokštelių formos akmenų, buvo jo gyvenimas. Jo nuostaba. Jo patirtis. Jo žinios ir išmintis.

Jo namai.

Bet vieną dieną jis iškeliavo. Berniukas iš neatrastos nambungų tautos, kuris pats atrado didžiulį pasaulį. Išmoko, pamatė, patyrė tiek daug visko. Ir pagaliau suprato, kad jie negali gimti iš vėjo. Nes vėjo jo plynėje niekada nebuvo.

Tai supratęs žinojo, kad turi grįžti. Nes tik ten galėjo išskaityti begalinį ilgesį savo akyse. Nes tik ten buvo namai.

Gholis niekada taip ir neprabilo apie nambungų religiją. Na, bent jau „aš“ vardu.

Jis vienintelis iš nambungų tautos išmoko rašyti. Nepažįstama, jiems niekada nematyta kalba.

Ir vienintelis suprato, kad popieriuje, kaip ir ant bokštelių pavidalo akmenų gali gyventi būtybės, su kuriomis gali kalbėtis, kuriomis gali apsimesti, kurioms gali viską papasakoti.

Šią akimirką, tai skaitydami, jūs patys, išgėrę sulu ir išėję į akmenimis nusagstytą plynę, kalbatės su nambungų bokštelių būtybėmis. Tik truputį kitaip.

Tai ir yra Gholio tautos religija. Kuri visgi gimsta iš vėjo.

*288 – 289* Bokštelių plynė

guster - lightning rod. mp3

2008 05 15 10.58

One sleepy poppy flower woke her red deepness and on her blossom there was writen:


-Waking up in the morning for a Nothing feeling
-Wanting the whole world not to know you for an hour or two
-Suddenly opening your eyes, when everything is faded by a warm summerly sun
-Getting into some sort of trance while listening to Popplagið
-Lusting for someone to fondle your head and back
-Pining for the alley of the paper - covered trees


I picked the flower and all the words printed the skin of my hands.

Probably, I'm dropped.

2008 05 12 11.56

Naktimis ji visuomet sapnuodavo tą būtybę žalvario sparnais. Vėl ir vėl. Kiekvieną naktį.
Ji išnirdavo pačioje netikėčiausioje sapno vietoje ir visuomet nusklęsdavo virš juodų tamsių, rūko paslėptų slėnių.
Vos vienai akimirkai ar visam sapnui. Žalvario paukštis visuomet būdavo ten. Atsibudus telikdavo tik dar kartą pagalvoti: "Ir vėl."
O kažkur giliai jos pasąmonėje, lyg kodas ant mažos šifruotos juostelės, tūnojo pranešimas:
"Turiu. Surasti. Tą. Būtybę."
Ir šiandien, po dešimčių metų ieškojimų, ji pagaliau stovėjo prieš tuos juodus, paslėptus slėnius. Iš tiesų jie buvo veikiau pilki, kaip lauko akmuo.
Atgręžusi veidą vėjui ir rūkui ir ištiesusi rankas lyg tuos žalvario sparnus, ji stovėjo ant skardžio.
Žvelgė į nesibaigiantį pilką kraštovaizdį ir žinojo. Žinojo, kad liko nedaug. Metai, dveji, daugiausia ketveri.
Pėsčiomis pereiti pilkuosius slėnius, o už jų, ten kur dabar tiesiasi horizontas, jos laukia būtybė žalvario sparnais.
Jos Brolis, jos Mylimas, jos Sielos dalis. Viskas kartu.
Kuris atmes į šalį savo žalvario sparnus priimdamas į glėbį ir pakels į svaigų aukštį nusinešdamas tolyn, dar toliau už pilko horizonto.
Tai bus kažkas panašaus į jausmą, lyg kristum į minkštą žalią žolę, kai virš tavęs plyti giedras ir sodriai žydras šiltos vasaros dangus.
Amžina palaima.
Jai pasiekti reikėjo tiek nedaug. Tik pasiryžti keliauti per tamsius slėnius.
Bet ji dvejojo.
Net sapnai kas naktį negalėjo užgožti minties, užrašytos sąmonėje aiškiomis juodomis raidėmis:
"Amžina palaima=Amžina kančia"

Jai tai reiškė tą patį.
Nusklendus už horizonto, jo nebelikdavo.



* 650-651 * Alzatija