69.65.85.69

2008 03 20 17.34

Plane shadow dances
On the changing view
Of ground
Four elements unite
To form a perfect one
But still
A missile is missing
A missing missile

The arsenal is full
and caravels keep floating in
With vast amounts
Of yellow liquid
The tower guard admires
Diving birds
A missile is still missing
A missing missile

The alarm fades out
Sticky ice still hanging
Inside the human hearts
The squadron takes off
For a pretender flight
And days keep going by
But the missile is missing
A missing missile

When, oh, when will
The missing one become
Just fairly missed?

2008 03 18 21.23

Norėčiau turėti sugebėjimą matyti tamsoje. Skaityti tamsoje. Rašyti.
Galbūt net gyventi tamsoje.
Taip, ji yra visiškai kitokia nei šviesa. Tik daug gražesnė. Joje gyvena milijonai pasaulių, kaip juodoje spalvoje telpa milijonai atspalvių.
Bet, tikriausiai, jei sugebėčiau matyti tamsoje, ji man nebebūtų tokia graži...
Dar norėčiau nors minutėlei sugebėti nejausti šalčio.
Kad galėčiau susigūžti ant purios paskutinio (?) pavasario sniego pusnies. Čia pat, mano kieme ant kalnelio. Ir leisti didžiulėms snaigėms nukloti mane visą, kol tapčiau tik vienodai baltu kalneliu ant kito kalnelio.
Bet, tikriausiai, jei nejausčiau šalčio, tai nepajusčiau kaip kūnas sustirtų į ragą ir numirčiau.
Dar galbūt norėčiau bent akimirkai sugrįžti į vaikystę.
Šiandien maloni teta vaikų literatūros skyriuje paklausė ar seniai pas juos lankiausi. O tada, kai niekaip negalėjo rasti kortelės, norėjo sužinoti, kiek man metų.
"Dvidešimt". Ji tik draugiškai palingavo galvą.
Taip, tikrai, neatsimenu, kada paskutinį kartą čia lankiausi. Tarp visų tų knygų su nuostabiais paveikslėliais ir su niekuo nesupainiojamo šilto popieriaus kvapo. Tarp savo vaikystės pasaulių. Pepės, Emilio, Rasmuso ir visų kitų.
Lentynose aplink mane rikiavosi knygos ir aš supratau, kad sugrįšiu čia dar ne kartą. Karlsono ir viso to, ko nespėjau perskaityti vieną dieną vaikystei tiesiog ėmus ir pasprukus iš mano gyvenimo.
Bet, tikriausiai, vaikiškos knygos nesugrąžins man vaikystės. Ir net ne tikriausiai. Iš tiesų nesugrąžins. Niekas nesugrąžins.
O Tobis Lolnesas, vos milimetro su puse ūgio, man šiandien pasakė: "Niekada nesame priversti pasakoti apie svarbius dalykus savo draugams, tačiau tą dieną, kai tai padarome, gyventi pasidaro lengviau."
Ech, koks tu teisus, Tobi...
O kadangi aš ir norėdama negalėčiau surasti savo geriausių vaikystės draugų, ko gero jie negrįžtamai prapuolė laiko migloje, tai apie tai, kas svarbu, tikriausiai pasakosiu kitiems savo vaikystės draugams - knygoms.
Matyt pernelyg daug svarbių dalykų liko nepasakyta, nes šiandien man gyventi anaiptol nėra lengva.
Bet, tikriausiai, ir neturi būti.
Ai, tiesa, dar labai norėčiau šuniuko, kurio, kaip ir Mažylis, taip ir negavau vaikystėje. Nesijuokit, jo vardas būtų Čarlis.

Broken Social Scene. Lover's spit.

2008 03 10 20.34

Dangus pagaliau tampa paauksuotai mėlynas, o gaivumas apsigyvena kiekvienam oro gurkšny. Užmerki akis, bet vistiek matai. Visų liepsnos atspalvių išpieštą pasaulį, kurio elipsinius gabalėlius jungia tiršta juoduma. Nepatikėjau, kad tai tiesa. Tada pajudinau galvą. Liepsnojantis pasaulis, judantis kartu su manimi!
Ir netikėtai norisi šokti. Pagal čiulbančių paukščių balsus. Viskas, kaip kaleidoskopas, sukasi aplink tave, o tu stovi tos karuselės centre ir džiūgauji. Gali besisukančią panoramą sustabdyti, prisiartinti, ištyrinėti. Iškelti rankas, panerti pirštus į debesis ir įsikibus prisitraukti dangų.
Nes savo noru parai laiko ištrynei ryškiu juodu brūkšniu nužymėtą prasmę iš savo gyvenimo. Nes pasidovanojai sau dienos audeklą sulopytą jaukaus vegetavimo lopinėliais. Nes vėl juodoj nakty tavo sapnų gijos susipynė su tomis, kurios priklausė šalia miegančiam. Ir gali neprisiminti, kokie buvo tie sapnai, žinai, jie buvo ramūs, saugantys judviejų miegą.
Nes vėl gali ištisą dieną nieko neveikti ir net nieko nenorėti.
Tavo miestui tinka uždarytas, užmigęs tiltas. Ant jo gali susitikti žmonės, žaisti vaikai. Ant jo gali tiesiog stovėti ir žiūrėti kaip į upę leidžiasi iš rankų iškritęs šapelis. Jį pasiima upės tėkmė ir nešasi link tolumoje pamažu įsižiebiančių miesto šviesų.
Moments of life
never repeated
Moments of life
never erased
Negaliu patikėti, kiek daug žmogui iš tiesų gali padovanoti šiltesnis oras ir daugiau saulės. Pavasaris.

2008 03 05 17.09
living in the musical ambience

2 days to Fall
catch yourself
smiling for no reason
in a crowded bus.
lazy morning
one finger hanging
on the horizon

1 day to Fall
anxiety kicks in
storming the sorroundings
hitting buildings
knocking people
innocent and Wild

17 hours to Fall
breathing air
tight as a guitar string
locks the lungs
knowing squeeks
in the corner of the mind

9 hours to Fall
everything blurrs
denial and no sense
becomes a constelation in the sky
a penguin trowing pebbles
at the rhythm of the ice

55 minutes to Fall
ignorance is everything
you see no light
you hear no sound
common things
grab the wheel

23 minutes to Fall
roundabout come back
to the first day of your life
suspition fades
leaving just
homeland pureness

6 minutes to Fall
the pencil slips
from the edge of the sheet
children playing in the puddles
people waiting in the station
train is late

59 seconds to Fall
reflection of the shadow
dances in your staring eyes
the unfamiliar man
walking down the street
towards you

3 seconds to Fall
watching yourself
weakly smiling
your glaring eyes
trowing fluffy rocks
THE FALL.

You can't stop dreaming, little man
Dreams like air
Sprinkling fountains
Rainbow in each drop

Thousand worlds
Spining round, coliding
Bouncing, falling
Little tangerines
In the evergreen round tree

Marching ants
Each carrying
A small, edgy
Dust of sand.
A twisted maze formed from
Steamy pearls of morning mist.
The clouds.

Grey river carrying it's waters
Under you
A glass reflection of your face
You can't stop dreaming, little man
Even if
All there is
It's just the dream.