69.65.85.69

2012 12 19 02.45

... ir jautiesi taip, lyg parsiduotum už sniegą, už tai, ką palikai ir ko iš tiesų net nemėgai anksčiau. Bet tai tik tiek, kiek atrandi praradimo skausme - gerai ten, kur mūsų nėra. Nebežinai, kaip ir beskaičiuoti viską, ko pasiilgai, ko jautiesi netekus ir kame nedalyvauji, ne savo noru. Taip, namai ir čia, namai visur, kur esi su savo mintim, suvokimais, potyriais. Bet neapleidžia jausmas, jog kažko trūksta. Kažkas ne taip. Ir iš to neapykanta, nepasitenkinimas kelia savo išlakius sparnus, kviečia tave į tamsą, grasina praryti ir nebepaleisti.
Taip, žinai, kad ir sugrįžus gyvenimas akimirksniu neįgaus spalvingos ir gausios prasmės, bet kažkas vistiek vilioja, traukia, šaukia lyg balsas migloje. Niekas per daug nepasikeitė - vistiek esi pernelyg protinga, pernelyg drąsi, pernelyg tiesmukiška. Ir, kartais, pernelyg paprasta. Jauti tik, kad per tiek laiko jau spėjai užsiauginti Valyrijos plieno šarvus ir bent jau niekas negali pasakyti, jog tau rūpi. Bet kažkur giliai viduje vis dar kirba ta pirmapradė liepsnelė. Visdar degina, skaudina ir retkarčiais užgauna.
Iš tos nebūties išgauni norą vaikščioti peilių ašmenimis, siūlyti kitiems tave pačią naikinančias šukes. Ir tai kartais darai su pasimėgavimu. The power of self destruction overwhelms you. Savyje labiausiai jauti tik sąmyšį, nepaaiškinamą raizgalynę, kuri čia traukia ritmingas karo giesmes, čia ramina kaip vėjas už lango.

Labiau už viską trokšti jūros, tos sūrios begalybės. Atsiduoti jai, paskęsti, nugrimzti. Užmiršti, labiau už viską, užmiršti. Ir pasiduoti galingoms srovėms, kurios neša tave neklausdamos, bet kartu švelniai. Stipriai, bet kartu užliūliuodamos.

2012 10 07 23.55 Jaén, Andalucía, España

But grace can still be found within the gale
With fear and reverence, raise your ragged sail

Šiluma tave glosto, kai eini gatve, kai sėdi ant žolės, kai iriesi pro žmonių minia. Ji visur ir čia ji kitokia. Net vėlus rudens vakaras netikėtai tau siūlo savo šiltą ir tik truputį drėgną delną. Žinai, kad tai greičiausiai tik apgaulė, migla, besileidžianti nuo kalnų, ūkas, sėlinantis iš po alyvmedžių. Bet taip norisi į tai nekreipti dėmesio, užsimerkti ir mėgautis šiltu vėju, tyla ir saule. 
Šis miestas kitoks, bet labai greitai pagauna tave ir nejučiomis kužda į ausį: "Namai, namai ir čia. Čia kaip namuose...". Truputį purvinas, truputį svetimas, truputį keistas, bet kažkuo traukiantis, užliuliuojantis ir nepaleidžiantis. Nori jį pažinti ir negali paaiškinti, kas jame tokio...tikro. 
Gal tai tiesiog tas faktas, kad niekas čia nėra tobula. Kaip niekuomet ir nebūna. Tai ne turistinėse brošiurose išdailintas kurortas, ne svajonių miestas, kurį turėtų aplankyti kiekvienas žmogus. Šis miestas tiesiog alsuoja kitokia tiesa, kitokiu gyvenimu, kitokiu ritmu. Ir jį norisi pažinti.
O dar tie kontrastai... vėjo nešiojami popiergaliai gatvėse ir maisto trupiniai prie kiekvieno suolelio, bei, lyg glotniai ir lygiai supinti merginos plaukai, į aukštį kylančios alyvmedžių alėjos. Simetriškos, apskaičiuotos, beprotiškai tvarkingos. Žmonės, kurie tau padės nė neprašyti ir tuo pačiu tie, kurie nusisuka vos išgirdę svetimą žodį. Net ir žinodami, kad tu, studente, čia atvažiavai ne atimti, bet duoti, išleisti, suteikti. Gatvės, kurių šaligatvių plytelės - visos alei vienos - kliba, bei išmoningos, preciziškos stoginės mašinoms, žibančios saulės spindulius sugeriančiomis plokštėmis. Žaliuojantys parkai, su fontanais, gyvatvorių kaskadomis ir žole, tviskančia lyg smaragdas, bei saulės išdegintos dykynės čia pat už kampo. Su pageltusiomis žolynų rykštėmis ir suskeldėjusiu dirvožemiu.

[2011 01 16 16.07]

Nežinau ar įmanoma pamiršti matyti grožį detalėse, kaip ir neaišku ar to galima išmokti. Bet ar įmanoma išvysti grožį ten, kur jo nėra ar neturėtų būti? Griuvančiose post-industrinėse erdvėse, vienodame sovietinės architektūros pilkume, siaubingai purviname, korėtame, šlapiame sniege. Jei estetika iš tiesų tapatinama su malonumu, tai kiek malonumo yra tokiuose objektuose? Savidestrukcijos grožis ir grožio savidestrukcija.
Komplikuotas lyrinio "aš" vidinis pasaulis čia veržiasi į paviršių klykdamas, rėkdamas ir kriokdamas. Laikykite tai sutrupėjusio, sukrėsto pasaulio himnu, tamsos daina. Laikykite tai amžinu gyvenimo dėsniu, įkvėpimo kriokliu. Nėra įkvėpimo be sukrėtimo.
Kai vėl imi trokšti kiekvienos dienos kaip nuotykio, kur niekada nežinai, kas tavęs laukia toliau, kur nėra ateities planų ir strategijos, kur diena prasideda šeštą valandą ryto, tą pačią valandą ir pasibaigdama. Ilgiesi neužtikrintumo, žaidimo, erzinimo. Kitaip sakant, to konkretaus vieno, kurio niekada nebegalėsi turėti ar to abstraktaus bet ko, kuris išvaduotų iš dabartinio sąstingio.
The universe is hostile? Niekada tuo netikėjau. Tiesiog tai pasaulis, kuris yra pernelyg teisingas. Kur viskas yra taip, kaip TURĖTŲ būti, ir tu, vargšas žmogau, nieko negali pakeisti. Bent jau ten, kur iš tiesų norėtum tai padaryti.
Dievai, kaip puiku yra kartais pamatyti baltą juodoje, gėrį blogyje ir grožį bjaurume. Kaip gera...

Stuck in a moment and I can't get out of it.

2011 11 17 01.54

Atrodo, kad nebežinau, ką jaučiu, nebežinau, kas dedasi galvoje, sieloje ir širdyje. Nieko nebesuprantu. Net negalėčiau pasakyti kaip jaučiuosi. Gal man liūdna? Gal tiesiog esu abejinga? Atrodo, kad tai, kaip aš jaučiuosi įprasmina tik kiti žmonės. Sutinki kažką darbe, paskaitose ar gatvėje, jis ar ji tau sako: "Šiandien atrodai liūdna" arba: "Ko tokia susirūpinus?" ar
"Pavargai?". Ir tikriausiai, tą akimirką, kai žodžiai būna ištarti tu ir pati įsikūniji į tą primestą nuotaiką ar savijautą. Lyg nesugebėtum jausti pati. Lyg būtum neįgali tam. "Nežinau, gal ir liūdna dėl kažko". "Ai, mokslai ir visa kita...yra kuo rūpintis". "Taip, tikrai pavargau". Taip, tikrai pavargau būti kitų žmonių projektuojamas įvaizdis, pavargau neturėti veido, balso, emocijos. Pavargau nieko nežinoti. Ir, labiau už viską, pavargau nesugebėti to nusikratyti. Nesugebėti papurtyti save ir pasakyti: "Ne, aš taip nesijaučiu! Taip nėra!".
Tos galios kažkur dingo. Kaip lapkričio nuplėšyti medžių lapai, kurių nepastebėjau dingstant. Nuoširdžiai nemėgstu šito mėnesio. Toks šaltas, drėgnas ir žvarbus, kad kartais atrodo, jog net siela žvarbsta. Viskas taip pilka, kad nejučia imi kiekvieną dieną paslapčia melsti sniego. Jis bent jau turi spalvą!
Taip nieko nebesuprantu, kad net norisi verkti. Verkti be priežasties, verkti nuolatos, nepaliaujamai ir pasikūkčiojant. Pavargau pavargau pavargau. Gyventi?

Oh, holy salvation, take me to the faraway places of the Never Never land.





drawing from here

2011 08 03 06.36

Inspiration: Kamanių šilelis - Septintą dieną


[Seeeptinntąą dieeeeenąąą]. Šviesa, galinti ne tik mainyti atspavius, bet ir formas, prasmę, paskirtį. Dienai artėjant prie tamsos, vienu metu šviesa pasidaro aiškiai, sodriai geltona ir tas geltonumas užpildo visą erdvę, ją užlieja. Ima atrodyti, jog geltonis, pabuvęs nors akimirką ilgiau, įsismelks į objektus, daiktus, net persimes į žmones. Tik ką tai pakeistų? Atsakymo taip ir neišsiaiškinus ateina tamsa. Lengviau tikriausiai yra klausti ar ši geltona šviesa būdinga vasarai. Tikriausiai, artėjant rudeniui ji išnyks. O galbūt tai priklauso tik nuo tam tikrų oro sąlygų? Gal taip atrodo šviesa prieš audrą? O gal prieš giedrą naktį? Bet kokiu atveju, geltonis neabejotinai pasitarnauja bent vienam tikslui - iškelti klausimą, domėtis, stebėti aplinką.
[Aaaaštunntąąą dieeeenąąą]. Ryto šviesa tokia trapi. Joje dužta spalvos, šešėliai, laikas. Raudonis užtrunka tik kelias akimirkas ir prieš išnykdamas, prieš galutinai pasislėpdamas, kažką kužda viskam, ką paliečia. Čia gimsta alkis. Ankstyvo ryto šviesoje tirpsta laikrodžiai ir vaikšto ilgakojai drambliai.
[Deevinntąąą dieeeenąąą]. Šviesa šiugžda. Kai būna švari, beveik sterili. Tokia karšta, jog joje žūva visa, kas nepridera. Tokia šviesą visuomet pasitinki prisimerkęs, dažnai net pasislėpęs už tamsintų stiklų. Kaip dykumos patrulis apžvelgiantis bekraštę smėlio karalystę. Tokia šviesa niekuo nepasitiki, bet nieko ir neteisia. Ji man patinka. Bendraujame žvilgtelėjimais ir gestų kalba.
[Deešimmtoj dieenooooj]. Ateina laikas pasitikti tamsą.





photo: night of 1000 candles