69.65.85.69

landscape code: freezing cold
playing: The Cranberies - Salvation



Tick Tock. Be my Alice, take me to the Wonderland. Let's play cards till dawn, let's brake the rules, let's make new ones. Tick tock. I'll believe you, be my potion, be my mushroom, build me a new world. Tick Tock.

Aš padalinu save į dvi dalis...

Dingę žodžiai, įžeidimai, prakeiksmai nuplaukia pavėjui taip greitai, kad nė paukštis nespėja suplasnoti. Neįgavę pavidalo, materialaus kūno, tiesos atspalvio, jie tikriausiai yra kaip smėlis tarp pirštų: akimirksnis, ir ranka jau tuščia, nors jauti tą keistai sausą gurgždėjimą - būta.

Aš padalinu save į dvi dalis....

Antspauduoju kasdienybę amžino laukimo ženklu. Mėtau plokščius akmenėlius į vandenį, laukdama, kol ranka taip įgus, kad jie atšoks ne vieną ir ne du kartus.
Vis klausiu savęs...
Ar vėjo?
Jei "tobula" nėra, tai gal nėra ir "neabejotina"?

Į dvi dalis save padalinu...

Meldžiu ramybės. Meldžiu nutildytų klausimų, meldžiu ištrintų bevaisių ekspektacijų, nuvalytų abejonės suodžių, meldžiu nustoti guldyti į Prokrusto lovą, meldžiu atskirti formą nuo turinio, meldžiu...
Jei Dievo nėra, tai kur tada keliauja maldos?

Dedu savo dalis ant delnų ir tiesiu į šalis.
Rinkis.

Tick Tock. Look at the time, look at the space. Count, my dear Alice. Count or count on somebody else to do it. Your pick. Your track. Your story. Tick Tock.
Are we late?



iliustration by Arthur Rackham

2009 12 31 17.23

landscape code: blue moon in the deep snow
playing: the Dresden Dolls - Sex Changes

Nuojauta ir Laukimas susikibę už rankų šokinėja ant grindinio plytelių, kurdami raštą, kuris iškyla prieš tave trimatėje erdvėje ir ima linguoti, šokti, raitytis, stypčioti. Muzikos garsai sprogsta erdvėje spalvomis ir prisijungia prie kūniško, materializuoto ritmo.
Tuk Tuk. Taip, beldžiasi pas tave, įsileisk. Patikėk, kad tikra, kad tau, kad taip bus.
Ištiesiu rankas ir sukuosi, sukuosi. Vėl grįžta vasara, šiluma, nerūpestingas laikas, kai žemė sukasi lėčiau, kai popietės valandos tave perlieja ir švelniai liūliuoja iki pat sutemų, o tuomet estafetę perima nakties vėsa ir paslaptys.
Erdvę perskrodžia žmonių kolona, nei žemės, nei dangaus, tik žingsniai, sieksnis po sieksnio matuojantys atstumą lyg seną žemėlapį antikvariniais prietaisais. Tyla. Ir muzika tolumoje

Sigur Ros - Svefn-g-englar

Aš esu Jūra. Tu - dangus.
Jaučiu tave nuo nuovargio apsunkusio kūno gėlime.
Tu esi gilėjančiame kvėpavime prieš pat užmiegant.
Rankos moste seniai matytam draugui.
Nejaukioje auditorijos tyloje niekam nežinant atsakymo.
Adresų eilutėje, kurioje trūksta žodžių.
Šerkšno nugalėto autobuso lango skaidriame plotelyje.
Šypsenoje, kuri, kaip saulės atspindys nuo baltumos, gimsta iš sniego gurgždėjimo.
Ir aš norėčiau visa tai užrašyti kokia nors sena, beveik niekam nežinoma kalba. Kad niekas kitas nesuprastų. Kad nereiktų dalintis.
Ir kada nors savom rankom pasiųsiu tau marškinius. Kad linkėjimai ir geri norai būtų arčiausiai kūno.




Drawing by Maurits Cornelis Escher

2009 11 25 01.29

landscape code: lonely star in the sky
playing: the dresden dolls - first orgasm

When two people walked into the new world at dawn they had no idea they might leave this one without a scratch.

Kraujagyslės, tarsi žydintys vijokliai, išsiskleidžia ir keroja po visą kūną. Tvinkčiodamos neša šilumą, švelnumą ir kartu beprotišką energiją. Kvėpavimas tankėja, plaučiai prisipildo oro ir, rodos, tuoj išsiverš visa užpildančiu šūksniu. Klaustukai akių lėliukėse dingsta ir netikėta, nelaukta, nesvajota įžengia pro duris.
Ir staiga supranti, ką norėjo pasakyti visi tie rašytojai, ir visų dainų žodžiai skamba kitaip, ir pati muzika visiškai kitokia. Staiga pasaulis pasidaro apie Jus.
Ir visa sustoja arba tęsiasi amžinybę. Nėra paprasto, kasdieniško laiko. Tai, kas atrodo vakar, iš tiesų buvo prieš kelias dienas, o tai, kas yra dabar, dar tik bus.
Gyveni tokioj akimirkoj visiškai nelaukdama perkeičiančios, nebūtais tonais suspindinčios prisiminimo realybės ir tai yra čia, ir tai yra tikra, ir tai yra gera.
Įkritau į sapną apie būtybę žalvario sparnais.
Grįšiu, tikiuosi, negreit.

They had no idea that it was the world of Fragile Shapes...

2009 11 02 13.05


landscape code: moonlit mist
playing: pete doherty - new love grows on trees

It was the evening of a sunny november day when she promised him a bath. Foam, candles, soothing music. Water, their bodies touching, gentle light. She promised sinking forgetfullness, bliss on tips of eyelashes, explosions in crescendo of the note, freedom of thoughts in the shivering light. Rushing pleasure of embrace after it all.

Ir kai pamiršti treniruoti ranką, mintį, širdį, tai išsiveržia keisčiausiomis ir drąsiausiomis formomis, kuomet visiškai nesitiki. Rudenio šviesa viską pakeičia, prideda išvidinio spindėjimo, vaivorykštinių aureolių. Panašiai kaip mėnesiena nušviečia net ir tamsiausią naktį.
Tai, kas nežinoma, tampa aišku, net nesudėjus į žodžius. Kibirkštys ir drėgmės lašeliai, krentantys nuo lapų ant lapų, skamba kaip ugnies traškėjimas.
Virpančių liepsnelių jūra, verčianti tave norėti, kad tokios naktys kartotųsi ne kartą per metus.
Tik kibirkštys ir lašeliai, krentantys nuo lapų, savyje neša ir kitokius garsus. Šnypštimą, plyksėjimą, godų spragsėjimą. Staiga to, kas nesudėta į žodžius pasidaro daugiau. Per daug.
Suvoki, kad dar liko daug nežinomybės, lyg vardų antkapiuose - kai kurių tamsoje neperskaitai, o ir tie, kuriuos perskaitai, labai retai tau ką nors reiškia, tai žmonės, kurių nepažįsti, ir jau niekada nebepažinosi.
Tik baimės nėra.
Ir baimės nebuvime iškyla pokyčio nuojauta. Pokyčio, panašaus į audrą, kuriai esi gerai pasiruošęs. Net jei pasiruošimo kažkur pritrūks, net jei šėlstanti jūrą nuplaus ką nors nuo denio, net jei plyš burė - audrą išgyvensi. O po jos išauš viską atperkanti giedra.

She promised him herself. And forgot that the promise wasn't sealed in words. A promise expressed with silence could only become truth if named.

2009 10 01 14.18

landscape code: endless pouring rain
playing: stereophonics - the bartender and the thief

- Oh bring me back to the sunny days, to the infinite fragility of existence...

Lietus, be perstojo smelkiantis odą, prasiskverbiantis iki kaulų, sąnarių, plaunantis vidines upių vagas, krantus, įlankas ir užutėkius. Jis neša šaltį, nuo kurio nepabėgsi, nuo kurio neapsiklosi, neapsirengsi, nepasislėpsi. Išgyveni jį atviromis akimis, visu kūno paviršiumi, ypatingai delnais ir pėdomis, iš kurių vėsos drebulys pereina į rankas, kojas, keliauja ir pasiekia pačią tavo šerdį, netgi mintis.
Ir taip gimsta ilgesys.
Iš pradžių tik prisilietimo, glėbio, odos šilumos, kuri dovanoja drugelio sparnų plasnojimo, lengvumo, trapumo ir švelnumo įvaizdį, paverčiantį tave nejudančiu šilko kokonu, slėpiniu, užgimsisnačiu iš aukso dulkių, medžio lapo žalumos, perlinių ryto saulės spindulių.
Tada ateina minties, proto kvaitulio trūkumas, kai žodis, šypsnis prajukdo skardžiu, erdves užpildančiu juoku, kai akių rainelėse spindi nuostaba, smalsumas net gniaužia kvapą, o suvokimas glosto iš vidaus.
Galiausiai tikiesi nenutrūkstamo, vientiso, tankaus ryšio, suliejančio į vieną, užpildančio erdvę tobulu eteriu, kuriame mintys, idėjos, vaizdiniai sklando lengvi kaip plunksnos , tarpusavyje formuodami kaleidoskopines figūras, kraštovaizdžius, ornamentus.
Bet visa tai dingsta akimirksniu, kaip pabudimas, kaip sapnas, kurio niekada nebeprisiminsi, kaip tuštuma delne, po anklode nieko daugiau neapčiuopus.
Kaip galimybių horizontai suvokus, kad - štai, čia, esi tu, o ten - jau kitas.

Oh reward me with the peaks of forest trees, with pure aestetic experience, independence of free fall, rising abowe the crowd!




drawing by Miglė Kosinskaitė