69.65.85.69

2009 11 25 01.29

landscape code: lonely star in the sky
playing: the dresden dolls - first orgasm

When two people walked into the new world at dawn they had no idea they might leave this one without a scratch.

Kraujagyslės, tarsi žydintys vijokliai, išsiskleidžia ir keroja po visą kūną. Tvinkčiodamos neša šilumą, švelnumą ir kartu beprotišką energiją. Kvėpavimas tankėja, plaučiai prisipildo oro ir, rodos, tuoj išsiverš visa užpildančiu šūksniu. Klaustukai akių lėliukėse dingsta ir netikėta, nelaukta, nesvajota įžengia pro duris.
Ir staiga supranti, ką norėjo pasakyti visi tie rašytojai, ir visų dainų žodžiai skamba kitaip, ir pati muzika visiškai kitokia. Staiga pasaulis pasidaro apie Jus.
Ir visa sustoja arba tęsiasi amžinybę. Nėra paprasto, kasdieniško laiko. Tai, kas atrodo vakar, iš tiesų buvo prieš kelias dienas, o tai, kas yra dabar, dar tik bus.
Gyveni tokioj akimirkoj visiškai nelaukdama perkeičiančios, nebūtais tonais suspindinčios prisiminimo realybės ir tai yra čia, ir tai yra tikra, ir tai yra gera.
Įkritau į sapną apie būtybę žalvario sparnais.
Grįšiu, tikiuosi, negreit.

They had no idea that it was the world of Fragile Shapes...

2009 11 02 13.05


landscape code: moonlit mist
playing: pete doherty - new love grows on trees

It was the evening of a sunny november day when she promised him a bath. Foam, candles, soothing music. Water, their bodies touching, gentle light. She promised sinking forgetfullness, bliss on tips of eyelashes, explosions in crescendo of the note, freedom of thoughts in the shivering light. Rushing pleasure of embrace after it all.

Ir kai pamiršti treniruoti ranką, mintį, širdį, tai išsiveržia keisčiausiomis ir drąsiausiomis formomis, kuomet visiškai nesitiki. Rudenio šviesa viską pakeičia, prideda išvidinio spindėjimo, vaivorykštinių aureolių. Panašiai kaip mėnesiena nušviečia net ir tamsiausią naktį.
Tai, kas nežinoma, tampa aišku, net nesudėjus į žodžius. Kibirkštys ir drėgmės lašeliai, krentantys nuo lapų ant lapų, skamba kaip ugnies traškėjimas.
Virpančių liepsnelių jūra, verčianti tave norėti, kad tokios naktys kartotųsi ne kartą per metus.
Tik kibirkštys ir lašeliai, krentantys nuo lapų, savyje neša ir kitokius garsus. Šnypštimą, plyksėjimą, godų spragsėjimą. Staiga to, kas nesudėta į žodžius pasidaro daugiau. Per daug.
Suvoki, kad dar liko daug nežinomybės, lyg vardų antkapiuose - kai kurių tamsoje neperskaitai, o ir tie, kuriuos perskaitai, labai retai tau ką nors reiškia, tai žmonės, kurių nepažįsti, ir jau niekada nebepažinosi.
Tik baimės nėra.
Ir baimės nebuvime iškyla pokyčio nuojauta. Pokyčio, panašaus į audrą, kuriai esi gerai pasiruošęs. Net jei pasiruošimo kažkur pritrūks, net jei šėlstanti jūrą nuplaus ką nors nuo denio, net jei plyš burė - audrą išgyvensi. O po jos išauš viską atperkanti giedra.

She promised him herself. And forgot that the promise wasn't sealed in words. A promise expressed with silence could only become truth if named.

2009 10 01 14.18

landscape code: endless pouring rain
playing: stereophonics - the bartender and the thief

- Oh bring me back to the sunny days, to the infinite fragility of existence...

Lietus, be perstojo smelkiantis odą, prasiskverbiantis iki kaulų, sąnarių, plaunantis vidines upių vagas, krantus, įlankas ir užutėkius. Jis neša šaltį, nuo kurio nepabėgsi, nuo kurio neapsiklosi, neapsirengsi, nepasislėpsi. Išgyveni jį atviromis akimis, visu kūno paviršiumi, ypatingai delnais ir pėdomis, iš kurių vėsos drebulys pereina į rankas, kojas, keliauja ir pasiekia pačią tavo šerdį, netgi mintis.
Ir taip gimsta ilgesys.
Iš pradžių tik prisilietimo, glėbio, odos šilumos, kuri dovanoja drugelio sparnų plasnojimo, lengvumo, trapumo ir švelnumo įvaizdį, paverčiantį tave nejudančiu šilko kokonu, slėpiniu, užgimsisnačiu iš aukso dulkių, medžio lapo žalumos, perlinių ryto saulės spindulių.
Tada ateina minties, proto kvaitulio trūkumas, kai žodis, šypsnis prajukdo skardžiu, erdves užpildančiu juoku, kai akių rainelėse spindi nuostaba, smalsumas net gniaužia kvapą, o suvokimas glosto iš vidaus.
Galiausiai tikiesi nenutrūkstamo, vientiso, tankaus ryšio, suliejančio į vieną, užpildančio erdvę tobulu eteriu, kuriame mintys, idėjos, vaizdiniai sklando lengvi kaip plunksnos , tarpusavyje formuodami kaleidoskopines figūras, kraštovaizdžius, ornamentus.
Bet visa tai dingsta akimirksniu, kaip pabudimas, kaip sapnas, kurio niekada nebeprisiminsi, kaip tuštuma delne, po anklode nieko daugiau neapčiuopus.
Kaip galimybių horizontai suvokus, kad - štai, čia, esi tu, o ten - jau kitas.

Oh reward me with the peaks of forest trees, with pure aestetic experience, independence of free fall, rising abowe the crowd!




drawing by Miglė Kosinskaitė

2009 09 22 23.08

landscape code: starry autumn night
playing: Fryderyk Chopin - Nocturne No.2 - Op.9 No.2 - in Eb

The morning, unexpected and uncomfortable, came suddenly stricking him with chills, weariness and backpain. Lying there he was unable to make out what really happened.
A sudden flashback brought everything together.
He swung his feet down to the ground and quietly tiptoed to the room down the hall. In the doorway rested his shoulder against the wooden jamb and, again, felt a chill racing down his body.
This time it was different.

Vėl turiu prisipratinti paimti tušinuką į rankas, atsiduoti popieriui ir surasti žodinę kulminacijos išraišką.
Nekuomet nerašau, kai esu laiminga, bet tai nereiškia, jog jei nerašau - buvau apdovanota laime.
Iš tiesų, tikriausiai, tai tik patogumas.
Patogumas, kuris klampina mano mintis, pančioja rankas, verčia pasiduoti miegui.
Ir dar, kartais turi vardą. Vardą, kuriuo džiaugiuosi.
... o jei jis būtų jis, ištarčiau "pasilik" ir nieko daugiau nereiktų aiškinti, kuri laiką, neįvardintai ir lengvai erzintume vienas kitą pokalbiais, pereitume prie žvilgsnių, galų gale subtilių prisilietimų ir, nė nespėję per daug susivokti, jau mylėtumėmės, pamiršę viską, pamiršę, kas esam, ir gal net, kad esam žmonės, o paskui gulėtume stebėdami kaip atslenka rudens naktis, šaltesnė ir drėgnesnė, nei prieš tai buvusios - tyliai. Džiaugtumėmės vienas kito šiluma ir jis, išlaukęs iki pačios paskutinės valandėlės, išeitų prieš pat rytą, prieš pat mano naują dieną, kurią pradėčiau ne tik jam...
Ir tai galėtų būti supaprastinta tūkstančius kartų.
Bet nereikia. Nereikia drungno vandens. Tebūna jis ramus pačiame paviršiuje, nejudantis, nes tuomet išlieka dvejonė, spėjimas apie gelmę.
Ir apskritai, vanduo juk tokia dinamiška, kintanti substancija, viskas priklauso tik nuo tavo judesių jame.
...ir aš atpalaiduoju pėdą, kad batelis lengviau nuslystų, ir stebiu, su tam tikra distancija, kaip suvirpa lūpos, tankėja kvėpavimas ir žvilgsnis sužvilga. Ar vėl atsiranda tas žodis, palinkėjimas, balso tonas.
Einame per gyvenimą kaip devyniaragiai elniai, ragu rėžiantys patį dangų ir svarinantys galvą nuo jo sunkumo, bet tai nereiškia, kad ragai mums buvo duoti ne tam.


She was lying there on her belly, a thin blanket covering all the windings and curves. He swallowed hard as thoughts began to bring back torn peaces of yesturdays image. Clothes sliding down and falling on the ground, skin, exposed and so alluring. And him, being a gentleman.
As if his thoughts were spoken aloud, the girl turned to side in bed, poking her bare leg from under the blanket so that the edge of it just slightly covered her very nakedness.
For a second he thought he saw big and crimson red poppy flowers appear all over her covered body.
The exact second before he gave up and reached for the warmth and smoothness of her embrace.






drawing by szaza

2009 08 27 18.26

landscape code: sun, reappearing trough the clouds
playing: sigur ros - olsen olsen

- And those extraordinary moments when the world spins around, when only one thought makes you curdle and crawl, when the shivers race up and down your thighs...
- Sounds like...
- It is.

Rytą, ankstų rytą, kai žemė atrodo tokia tamsi, neapšviesta, neapdovanota šilumos malonumu, dangus, ten, aukštai, plūduriuoja tobulai žydras.
Tik pakelk akis.
O naktį... Tūkstančiai šviesų, susiraizgę nenumaldomos žmonijos veiklos įrodymai, kelių venos ir arterijos, viršuje užleidžia vietą vaiskiam, pilnam mėlynumui.
Tokiam, kuris neturi dugno.
Tik pakelk akis.
Sakysi, viskas yra ne taip?
Lai.
Kai nuovargis išplautas iš tavo organizmo, kai įprotis vėl tampa saldus nors sekundėlei, kai žodis vėl sugrįžo į spengiančios tylos šventovę, santūriai besišypsantis Buda dar kartą išsiruošia į kelionę labirintu, kurio pabaiga, taip, tas vienas, mažulytis, juodas taškas.
Tik matyt net juodumas atrado vietą tavo gyvenime.
Žuvėdros klyksmas, bangų mūša, pukinė debesų uždanga ir ta truputį teatrališka šviesos juosta ant lėktuvo sparno veda tave teisinga linkme lyg senovinis žemėlapis - rankų darbo ir tokio grafinio tikslumo, kuris nenuvilia net praėjus šimtams metų.
Kitą vertus, gal tai iš tiesų pasaulis nepasiketė.
Reminescencijos tiesiog tvyro ore.

- So, is it likely to happen again?
- No. But everything that comes to an end has a new beggining.
- It's not the same, though!
- Exactly.




Claude Monet