69.65.85.69

2009 09 22 23.08

landscape code: starry autumn night
playing: Fryderyk Chopin - Nocturne No.2 - Op.9 No.2 - in Eb

The morning, unexpected and uncomfortable, came suddenly stricking him with chills, weariness and backpain. Lying there he was unable to make out what really happened.
A sudden flashback brought everything together.
He swung his feet down to the ground and quietly tiptoed to the room down the hall. In the doorway rested his shoulder against the wooden jamb and, again, felt a chill racing down his body.
This time it was different.

Vėl turiu prisipratinti paimti tušinuką į rankas, atsiduoti popieriui ir surasti žodinę kulminacijos išraišką.
Nekuomet nerašau, kai esu laiminga, bet tai nereiškia, jog jei nerašau - buvau apdovanota laime.
Iš tiesų, tikriausiai, tai tik patogumas.
Patogumas, kuris klampina mano mintis, pančioja rankas, verčia pasiduoti miegui.
Ir dar, kartais turi vardą. Vardą, kuriuo džiaugiuosi.
... o jei jis būtų jis, ištarčiau "pasilik" ir nieko daugiau nereiktų aiškinti, kuri laiką, neįvardintai ir lengvai erzintume vienas kitą pokalbiais, pereitume prie žvilgsnių, galų gale subtilių prisilietimų ir, nė nespėję per daug susivokti, jau mylėtumėmės, pamiršę viską, pamiršę, kas esam, ir gal net, kad esam žmonės, o paskui gulėtume stebėdami kaip atslenka rudens naktis, šaltesnė ir drėgnesnė, nei prieš tai buvusios - tyliai. Džiaugtumėmės vienas kito šiluma ir jis, išlaukęs iki pačios paskutinės valandėlės, išeitų prieš pat rytą, prieš pat mano naują dieną, kurią pradėčiau ne tik jam...
Ir tai galėtų būti supaprastinta tūkstančius kartų.
Bet nereikia. Nereikia drungno vandens. Tebūna jis ramus pačiame paviršiuje, nejudantis, nes tuomet išlieka dvejonė, spėjimas apie gelmę.
Ir apskritai, vanduo juk tokia dinamiška, kintanti substancija, viskas priklauso tik nuo tavo judesių jame.
...ir aš atpalaiduoju pėdą, kad batelis lengviau nuslystų, ir stebiu, su tam tikra distancija, kaip suvirpa lūpos, tankėja kvėpavimas ir žvilgsnis sužvilga. Ar vėl atsiranda tas žodis, palinkėjimas, balso tonas.
Einame per gyvenimą kaip devyniaragiai elniai, ragu rėžiantys patį dangų ir svarinantys galvą nuo jo sunkumo, bet tai nereiškia, kad ragai mums buvo duoti ne tam.


She was lying there on her belly, a thin blanket covering all the windings and curves. He swallowed hard as thoughts began to bring back torn peaces of yesturdays image. Clothes sliding down and falling on the ground, skin, exposed and so alluring. And him, being a gentleman.
As if his thoughts were spoken aloud, the girl turned to side in bed, poking her bare leg from under the blanket so that the edge of it just slightly covered her very nakedness.
For a second he thought he saw big and crimson red poppy flowers appear all over her covered body.
The exact second before he gave up and reached for the warmth and smoothness of her embrace.






drawing by szaza