69.65.85.69

2009 10 01 14.18

landscape code: endless pouring rain
playing: stereophonics - the bartender and the thief

- Oh bring me back to the sunny days, to the infinite fragility of existence...

Lietus, be perstojo smelkiantis odą, prasiskverbiantis iki kaulų, sąnarių, plaunantis vidines upių vagas, krantus, įlankas ir užutėkius. Jis neša šaltį, nuo kurio nepabėgsi, nuo kurio neapsiklosi, neapsirengsi, nepasislėpsi. Išgyveni jį atviromis akimis, visu kūno paviršiumi, ypatingai delnais ir pėdomis, iš kurių vėsos drebulys pereina į rankas, kojas, keliauja ir pasiekia pačią tavo šerdį, netgi mintis.
Ir taip gimsta ilgesys.
Iš pradžių tik prisilietimo, glėbio, odos šilumos, kuri dovanoja drugelio sparnų plasnojimo, lengvumo, trapumo ir švelnumo įvaizdį, paverčiantį tave nejudančiu šilko kokonu, slėpiniu, užgimsisnačiu iš aukso dulkių, medžio lapo žalumos, perlinių ryto saulės spindulių.
Tada ateina minties, proto kvaitulio trūkumas, kai žodis, šypsnis prajukdo skardžiu, erdves užpildančiu juoku, kai akių rainelėse spindi nuostaba, smalsumas net gniaužia kvapą, o suvokimas glosto iš vidaus.
Galiausiai tikiesi nenutrūkstamo, vientiso, tankaus ryšio, suliejančio į vieną, užpildančio erdvę tobulu eteriu, kuriame mintys, idėjos, vaizdiniai sklando lengvi kaip plunksnos , tarpusavyje formuodami kaleidoskopines figūras, kraštovaizdžius, ornamentus.
Bet visa tai dingsta akimirksniu, kaip pabudimas, kaip sapnas, kurio niekada nebeprisiminsi, kaip tuštuma delne, po anklode nieko daugiau neapčiuopus.
Kaip galimybių horizontai suvokus, kad - štai, čia, esi tu, o ten - jau kitas.

Oh reward me with the peaks of forest trees, with pure aestetic experience, independence of free fall, rising abowe the crowd!




drawing by Miglė Kosinskaitė

2009 09 22 23.08

landscape code: starry autumn night
playing: Fryderyk Chopin - Nocturne No.2 - Op.9 No.2 - in Eb

The morning, unexpected and uncomfortable, came suddenly stricking him with chills, weariness and backpain. Lying there he was unable to make out what really happened.
A sudden flashback brought everything together.
He swung his feet down to the ground and quietly tiptoed to the room down the hall. In the doorway rested his shoulder against the wooden jamb and, again, felt a chill racing down his body.
This time it was different.

Vėl turiu prisipratinti paimti tušinuką į rankas, atsiduoti popieriui ir surasti žodinę kulminacijos išraišką.
Nekuomet nerašau, kai esu laiminga, bet tai nereiškia, jog jei nerašau - buvau apdovanota laime.
Iš tiesų, tikriausiai, tai tik patogumas.
Patogumas, kuris klampina mano mintis, pančioja rankas, verčia pasiduoti miegui.
Ir dar, kartais turi vardą. Vardą, kuriuo džiaugiuosi.
... o jei jis būtų jis, ištarčiau "pasilik" ir nieko daugiau nereiktų aiškinti, kuri laiką, neįvardintai ir lengvai erzintume vienas kitą pokalbiais, pereitume prie žvilgsnių, galų gale subtilių prisilietimų ir, nė nespėję per daug susivokti, jau mylėtumėmės, pamiršę viską, pamiršę, kas esam, ir gal net, kad esam žmonės, o paskui gulėtume stebėdami kaip atslenka rudens naktis, šaltesnė ir drėgnesnė, nei prieš tai buvusios - tyliai. Džiaugtumėmės vienas kito šiluma ir jis, išlaukęs iki pačios paskutinės valandėlės, išeitų prieš pat rytą, prieš pat mano naują dieną, kurią pradėčiau ne tik jam...
Ir tai galėtų būti supaprastinta tūkstančius kartų.
Bet nereikia. Nereikia drungno vandens. Tebūna jis ramus pačiame paviršiuje, nejudantis, nes tuomet išlieka dvejonė, spėjimas apie gelmę.
Ir apskritai, vanduo juk tokia dinamiška, kintanti substancija, viskas priklauso tik nuo tavo judesių jame.
...ir aš atpalaiduoju pėdą, kad batelis lengviau nuslystų, ir stebiu, su tam tikra distancija, kaip suvirpa lūpos, tankėja kvėpavimas ir žvilgsnis sužvilga. Ar vėl atsiranda tas žodis, palinkėjimas, balso tonas.
Einame per gyvenimą kaip devyniaragiai elniai, ragu rėžiantys patį dangų ir svarinantys galvą nuo jo sunkumo, bet tai nereiškia, kad ragai mums buvo duoti ne tam.


She was lying there on her belly, a thin blanket covering all the windings and curves. He swallowed hard as thoughts began to bring back torn peaces of yesturdays image. Clothes sliding down and falling on the ground, skin, exposed and so alluring. And him, being a gentleman.
As if his thoughts were spoken aloud, the girl turned to side in bed, poking her bare leg from under the blanket so that the edge of it just slightly covered her very nakedness.
For a second he thought he saw big and crimson red poppy flowers appear all over her covered body.
The exact second before he gave up and reached for the warmth and smoothness of her embrace.






drawing by szaza

2009 08 27 18.26

landscape code: sun, reappearing trough the clouds
playing: sigur ros - olsen olsen

- And those extraordinary moments when the world spins around, when only one thought makes you curdle and crawl, when the shivers race up and down your thighs...
- Sounds like...
- It is.

Rytą, ankstų rytą, kai žemė atrodo tokia tamsi, neapšviesta, neapdovanota šilumos malonumu, dangus, ten, aukštai, plūduriuoja tobulai žydras.
Tik pakelk akis.
O naktį... Tūkstančiai šviesų, susiraizgę nenumaldomos žmonijos veiklos įrodymai, kelių venos ir arterijos, viršuje užleidžia vietą vaiskiam, pilnam mėlynumui.
Tokiam, kuris neturi dugno.
Tik pakelk akis.
Sakysi, viskas yra ne taip?
Lai.
Kai nuovargis išplautas iš tavo organizmo, kai įprotis vėl tampa saldus nors sekundėlei, kai žodis vėl sugrįžo į spengiančios tylos šventovę, santūriai besišypsantis Buda dar kartą išsiruošia į kelionę labirintu, kurio pabaiga, taip, tas vienas, mažulytis, juodas taškas.
Tik matyt net juodumas atrado vietą tavo gyvenime.
Žuvėdros klyksmas, bangų mūša, pukinė debesų uždanga ir ta truputį teatrališka šviesos juosta ant lėktuvo sparno veda tave teisinga linkme lyg senovinis žemėlapis - rankų darbo ir tokio grafinio tikslumo, kuris nenuvilia net praėjus šimtams metų.
Kitą vertus, gal tai iš tiesų pasaulis nepasiketė.
Reminescencijos tiesiog tvyro ore.

- So, is it likely to happen again?
- No. But everything that comes to an end has a new beggining.
- It's not the same, though!
- Exactly.




Claude Monet

2009 08 24 23.25 Šv. Konstantinas ir Elena


Landscape code: seashore
Playing: Lenny Kravitz - Rosemary



I'll take out the diamonds of my eyes and bring it down to you. On a carpet of crunchy autumn leaves, through the alley of unbroken sun rays.


Balsų klegesyje atpažįstu save per odos vilionę, raizgią mintį, žvilgsnių jungties reminescencijas. Toji idėja gali šokti, raibuliuoti, lietis.
Garsą įkalina sienos, aidas duslus ir tolimas, vanduo nuplauna tiksintį laiką.
Tuščiame kambaryje klausinėju savęs apie ištikimybę. Mintyse kyla nieko nematančios akys. Nevisuomet taip? Pernelyg seniai pamiršau, ką reiškia būti nuoširdžiu pačiam su savimi...
Kelionės gelbsti. Kiekvieną kartą kitokios, skirtingos. Atnešančios nušvitimą ir nuostabą.
Man tikriausiai tūkstančius kartų žmonės kartotų, kad atpirkimo ieškau ne ten.
Bet kai viskas taip netikra, kokią vertę turi jų žodžiai?


And yet again. I'm not here; this isn't happening. Another meaning, another shade, another journey.

2009 08 08 1.57

landscape code: blessed emptiness
playing: the Tiger lilies - Weeping Chandelier


...I was dead then alive, she was like wine...


Dead or alive - that was not very clear - she stood there again seeing, breathing, feeling, being. As if the time skimmed around some dreadful corners and there was no limit, no stopping by, no change of the route just plain backwards.
Yet there was the not. Not HER seeing, breathing, feeling, being. Decades of years vanishing in a pulsing mirage and a new one right in front of her.


Visuomet ateina tas laikas, momentas, kai matai ir nieko nebejauti. Ten tuščia. Ir lyg norėtum kažko pasigesti, dairytis aplinkui ir ieškoti tos pamestos dalelės savęs, bet ten tiesiog tuščia, taigi...
Tik visuomet yra ir tai, kas netuščia. Tarsi iš lėto, lenkdamas pirštus skaičiuotum nuo vieno iki dešimties - vis pradėdamas iš pradžių, pasiekęs dešimt.
Jei taip ženklinama tai, kas tikra, tuomet būsiu Abraomas, kuris nepaaukoja savo sūnaus.
Nors greičiausiai tai tik pleišto paliktos žymės laivo korpuse, jam jau stovint laivų statykloje po visų audrų.
Ir aš vėl nesipainiosiu į tą patį tinklą. Čia bus arba "taip" arba "ne", ir pasirinkimas ne mano.
Kiek daug mums artimi žmonės iš tiesų nutyli ir niekuomet nepasako. Kitą vertus, kaip gerai, kad to, ką nuslepiame mes patys, jie taip pat nežino.


There were no screams. There was no time. The mountain called Monkey had spoken. There was only fire. And then... nothing.

Existencial vacuum becomes the highest expressed form of creativity. After all it's not that easy to create the Great Nothing.




picture by maicen