69.65.85.69

Eilutės, epizodai sušvinta galvoje, kaip pažymėti ypatinga spalva, dar neregėta pasauliui.
Bet miegas, nakties tyla, kasdieniško smėlio šukės vėl tą spalvą nublukina, išsklaido ir visa nugrimzta užmarštin.
Tokion užmarštin, kuri gyvena kažkur giliai, visuomet yra ir išnyks, tik kai išnyksi tu.
Bet to nėra čia ir dabar.
Užtai yra fragmentuoto pasaulio kronikos. Tokios, kokios buvo, nė kiek nepasikeitę ir neapsakomai jaukios.
One end is another beginning. Always. Every day.
Ant minčių drobės pieši tolimus ateities sapnus, tvarkai pasaulio kambarius pagal savo norą ir švelniai redaguoji pokalbius ir susitikimus.
Be intencijų.
Supaprastintas budizmas: kai atsisakai net paties noro, Visa ateina pas tave savaime. O jei ir neateina, koks skirtumas? Juk net ir nenorėjai...

Kasdienis šiek tiek egoistiško paukščio pabudimas skrydžiui.

Čia ir dabar dar yra dangus.

Ir to pakanka.

2008 10 01 00.32

Tą akimirka pasijunti išskrosta žuvimi. Negyva lašiša kažkieno permatomame maišelyje sugniaužtame tvirtame, bet jau įmetėjusiame kumštyje.
Žvilgsniu, tokiu pat negyvu, kaip ir žuvis, spoksai į šį vaizdą pilname žmonių autobuse ir negali nepastebėti absurdo kiekvienoje spalvoje aplink, kiekviename veide ir kiekviename kilometre, kurį nurieda autobuso ratai. Kaip galėdama stengiesi neprisiliesti prie drėgno permatomo maišo su mirusiu turiniu, nes atrodo, tik mažiausias kontaktas ir iš tiesų virsi žuvimi be vidurių.
Už stiklo bėga vaizdai, užsimerki, atsimerki, vis tas pats lietus, ta pati pilkuma, kurie veržiasi net po tavo akių vokais ir tik veidai aplinkui išvis keičiasi.
Kitoje stotelėje lipa moteris, kuri vežasi kažkokį krūmą su savimi. Akimirką pasirodo, kad tai nukirsta eglaitė, šmėkšteli mintis apie Kalėdas, tačiau tai nuveji šalin ir įsižiūri geriau. Krūmas. Kažkoks žalias krūmas. Abejoji ar prigis, net pasodintas. Kaip ir eglaitė atrodo nukirstas. Vėl absurdas, absurdas, jis visur.
Net nukreipus žvilgsnį jis nepranyksta. Moteriškė su savimi vežasi didelį maišą žemių. Nejučiomis imi žaisti dėlionę savo galvoje. O jei sujungus visus absurdiškus šio autobuso krovinius ir šiek tiek atsukus laiką atgal? Ar nukirstas krūmas vėl žaliuotų ant žemių kauburėlio, kur nors prie sraunios upės? O toje upėje gal plaukiotų lašiša, vis dar turinti savo vidurius ir besiruošianti neršti? Gal tuomet ir absurdo autobuse neliktų?
Savotiškas atsakymas ateina netikėtai. Pažvelgi į savo naująjį atvaizdą veidrodyje ir per keturias valandas pakartoji dešimtis tų pačių žodžių, lyg užkalbėjimą. Iš pradžių vis dar jauti absurdą kirbanti kažkur tavo viduje, vis grasinantį tapti vos ne fiziniu skausmu, o tada...
Tada nieko nebesupranti. Žvelgi į save tarsi iš šalies ir negali patikėti. Iš kur, žmogau, randasi tavo stiprybė? Juk negimei Spartos moterimi, užgrūdinta geležinės tvarkos. Ir nesuvalgei jokio stebuklingo grybo kąsnelio, kad užaugtum iki dangaus.
Absurdas krenta tavo akyse kaip Troja, o tu vis dar nesupranti, kas buvo tavo arkliu.

2008 09 22 23.39

Visada (pause)
Visada viską gerai padarau didžiajame paveiksle, bet vistiek suklystu mažose detalėse.
Kai kitąkart pasistengiu nebekartoti klaidų smulkmenose, sugebu iškreipti pagrindinį vaizdą.
(loop)
Sutikau žmogų, kuris iš tiesų mokosi iš kitų žmonių klaidų. Kažin, gal galėtų išmokyti mane mokytis iš savųjų?
Baisiai norėčiau.
Dar labai norėčiau vėl rašyti. Rašyti. Nebegaliu. Mintys sukasi galvoje, sakinių nuotrupos, ištisos pastraipos, bet kai jau prisiruošiu visą tai sukelti į popierių... Nebegaliu. To tiesiog nelieka. Tarsi negalėčiau iškeisti minčių į žodžius.
O gniaužtus, spaudusius mano širdį, iškeičiau į kitus, kurie gniaužia mano laiką. Nesakau, kad tai nepadėjo, nesakau kad tai netgi nebuvo būtina. Tiesiog niekas manyje negali pasmaugti klausimo:
(whisper)
O ką jei gniaužtai būtų paprasčiausiai išnykę?
Yup, I will waste my life dreaming about having wings, rather than spend it next to the birds.
Ir vis negalėsiu patikėti, kad visa, ką taip kruopščiai susidėliojau savo galvoje iš gabalėlių, negali lygiai taip pat įvykti ir realybėje.
Ir negalėsiu sau atleisti, kad nesugebu taip kerinčiai šypsotis, kaip kad žadėjau.
Ar sudvejoju tada, kai to mažiausiai tikiuosi.
Supuosi į beprasmybę kaip į kasdienį drabužį ir savyje beprotiškai meldžiu sniego, balto, puraus sniego. Nes žemė jau pavargo, jai reikia poilsio.
Su truputėliu žvilgesio.
Again, again, again, again, again... Too much to ask?

System prompt: prospect error.
Transfer to relevant department.

2008 09 06 22.33

The stars, the movement
And the hands,
Stretched out.
Slowly sliding down
Your backbone,
Whispering words of the Genesis.
Invading dreams of pictured morning light.

Two little mud men
Joining hands
Walking on water.
Their trail slowly
Dwindles behind them
Leaving the surface
Pattern - printed.

Hiding in blankets,
Cosy sunlight,
The steam of a hot bathtub,
Sneaks in the desire
And silent understanding.
Death becomes the new beginning.
Slowly.

2008 08 28 12.02

Dar viena tuščia, tamsi naktis, be sapnų, be tiesos, be pasikartojančių vaizdinių. Ji, kontrastų principu, atveria akis.
Nuovargis.
Donkichoto, kuris pametė prasmę kovoti su vėjo malūnais.
Žmogaus, kuriam nusibodo gyventi skrydžio troškimu.
Vaiduoklio, pasmerkto amžinai klaidžioti po ūkanotą mišką.
Aš sakau: palaimintas nuovargis.
Palaiminti idiotai, nes jiems buvo dovanota begalinė laimė.
Palaiminti ir mes, nes savo begaliniame nuovargyje galime nejudėdami gulėti vienoje vietoje ir stebėti: ryškios žalumos medžių lapų sluoksnius, sienų apmušalų ornamentus, besikeičiančius vaizdus, debesų figūras.
Ir visuose šiuose raštuose įžvelgti, išskirti, suvokti ir sujungti prasmes, dėsnius, teorijas ir taisykles. Tik sau.
Aukščiausia prasmė - tebūnie visa be prasmės. Tebūnie begalinis nuovargis, alpstantis pasyvumas, trykštanti ironija, pagaunantis pesimizmas ir uždegantis negatyvumas. Tebūnie tuštuma, kurią gali užpildyti kuo tik nori iš savęs paties, savo gelmių ir aukštumų.
Gali tuo dalintis, dažniausiai be žodžių, tik su broliais ir seserimis.
Ir toliau tylėti, nes minių minios aplinkui nesupranta nieko.