69.65.85.69

2008 10 01 00.32

Tą akimirka pasijunti išskrosta žuvimi. Negyva lašiša kažkieno permatomame maišelyje sugniaužtame tvirtame, bet jau įmetėjusiame kumštyje.
Žvilgsniu, tokiu pat negyvu, kaip ir žuvis, spoksai į šį vaizdą pilname žmonių autobuse ir negali nepastebėti absurdo kiekvienoje spalvoje aplink, kiekviename veide ir kiekviename kilometre, kurį nurieda autobuso ratai. Kaip galėdama stengiesi neprisiliesti prie drėgno permatomo maišo su mirusiu turiniu, nes atrodo, tik mažiausias kontaktas ir iš tiesų virsi žuvimi be vidurių.
Už stiklo bėga vaizdai, užsimerki, atsimerki, vis tas pats lietus, ta pati pilkuma, kurie veržiasi net po tavo akių vokais ir tik veidai aplinkui išvis keičiasi.
Kitoje stotelėje lipa moteris, kuri vežasi kažkokį krūmą su savimi. Akimirką pasirodo, kad tai nukirsta eglaitė, šmėkšteli mintis apie Kalėdas, tačiau tai nuveji šalin ir įsižiūri geriau. Krūmas. Kažkoks žalias krūmas. Abejoji ar prigis, net pasodintas. Kaip ir eglaitė atrodo nukirstas. Vėl absurdas, absurdas, jis visur.
Net nukreipus žvilgsnį jis nepranyksta. Moteriškė su savimi vežasi didelį maišą žemių. Nejučiomis imi žaisti dėlionę savo galvoje. O jei sujungus visus absurdiškus šio autobuso krovinius ir šiek tiek atsukus laiką atgal? Ar nukirstas krūmas vėl žaliuotų ant žemių kauburėlio, kur nors prie sraunios upės? O toje upėje gal plaukiotų lašiša, vis dar turinti savo vidurius ir besiruošianti neršti? Gal tuomet ir absurdo autobuse neliktų?
Savotiškas atsakymas ateina netikėtai. Pažvelgi į savo naująjį atvaizdą veidrodyje ir per keturias valandas pakartoji dešimtis tų pačių žodžių, lyg užkalbėjimą. Iš pradžių vis dar jauti absurdą kirbanti kažkur tavo viduje, vis grasinantį tapti vos ne fiziniu skausmu, o tada...
Tada nieko nebesupranti. Žvelgi į save tarsi iš šalies ir negali patikėti. Iš kur, žmogau, randasi tavo stiprybė? Juk negimei Spartos moterimi, užgrūdinta geležinės tvarkos. Ir nesuvalgei jokio stebuklingo grybo kąsnelio, kad užaugtum iki dangaus.
Absurdas krenta tavo akyse kaip Troja, o tu vis dar nesupranti, kas buvo tavo arkliu.