69.65.85.69

2008 02 01 23.02

Kai pribraukyta ir suglamžyta praeities nuoplaiša lėtai prasklendžia tau prieš akis, nešama pakeleivingo vėjo, akimirką trokšti bet ko.
Plikančiai karšto litrinio puodo su trimis kupinais šaukštais kavos.
Cigaretės, draskančios tau plaučius.
Stiklinės eau de vie, nutekančios gerkle kaip skysta ugnis.
Bet ko. Bet kurio iš tų pigių narkotikų, kurių ir taip prikaišiotas tavo gyvenimas, kad tik tai pajėgtų sudeginti tą sklendžiančią skiautę.
O ji, tarsi tyčiodamasi, sustingsta ore kaip tik tau prieš akis, vėjas išlygina jos suglamžytus kraštus ir tu netgi gali įskaityti eilutes, kurias kadaise pati išbraukei.
Tuomet žinai, kad litro kavos taip ir nebaigsi gerti, cigaretė nesuplėšys tau plaučių, o stiklinė su permatomu skysčiu užgoš tik faktą, kad ją išgėrei.
Lieki viena, akis į akį su praeitimi, kurios nepajėgia paslėpti net įnirtingiausias braukymas.
Tavo akys nejučia išsiplečia, šnervės ima virpėti, o kūnas pasiduoda nevalingam drebuliui. Jautiesi lyg veriama įkaitintu geležiniu virbu, tačiau tą akimirką, kai jau galvoji, jog turi ateiti pralaimėjimas, kai turėtum sukniubti ant aštriai akmenuotos žemės draskoma raudos, nenurieda nei viena ašara.
Vietoj to išgirsti save juokiantis. Iš pradžių juokas atrodo visiškai nepanašus į tavąjį, tolimas ir kraupus, bet pamažu jis artėja, vis mažiau aidi ir pagaliau pasiekia ne tik kūną, bet ir mintis. Dabar tai jau nebe nevalingas drebėjimas, o tik žmogus, purtomas skardaus ir atviro juoko.
Juokas susilieja su pakeleivingu vėju ir ima virpinti, krutinti sustingusią skiautę. Akimirką ji blaškosi, nepasiduoda tarsi būtų priklijuota stiprios fikcacijos klijais, bet tuomet nuplyšta ir ją nusineša vėjo gūsis.
Tiesa, kamputis skiautės lieka, bet jame - nė vienos išbrauktos eilutės, nė rašalo taškelio.
Dabar jau gali pajudėti. Gali eiti.
Išmaukti to litrinio karšto puodo, tik galbūt ne juodos garmančios kavos, bet mėtų arbatos su vasaros prieskoniu.
Surūkyti tos cigaretės, tik jau ne draskančios plaučius, bet iš lėto smilkstančios ir dovanojančios susimąstymą, baltą kaip jos dūmai.
Išgerti tos stiklinės, tik jau ne bespalvio eau de vie, bet raudono ir žaižaruojančio vyno.
Visi mes diena iš dienos slenkame link to paties juodo išnykimo taško. Visi kasdien nuodijamės ar esame nuodijami, jei ne darbais, tai bent mintimis.
Tik vieni tai darome nuleidę galvas, bindzendami lyg primušti šunys.
Kiti - iškėlę jas kaip galingi šiaurės elniai, ragais rėžiantys savo pačių dangų.
O treti...
Treti tiesiog kvatodami pavėjui, kad ir su ašaromis akyse, bet kvatodami.

Nes tik juokas bent retkarčiais ugninį vandenį paverčia vynu.