69.65.85.69

2011 01 16 16.07

Nežinau, ar įmanoma pamiršti matyti grožį detalėse, kaip ir neaišku, ar to galima išmokti. Bet ar įmanoma išvysti grožį ten, kur jo nėra, ar bent neturėtų būti?
Griūvančiose post - industrinėse erdvėse, vienodame sovietinės architektūros pilkume, siaubingai purviname, korėtame, šlapiame sniege.
Jei estetika iš tiesų tapatinama su malonumu, tai kiek malonumo yra tokiuose objektuose?
Savidestrukcijos grožis ir grožio savidestrukcija.
Komplikuotas lyrinio "Aš" vidinis pasaulis čia veržiasi į paviršių klykdamas, rėkdamas ir kriokdamas.
Laikykite tai sutrupėjusio, sukrėsto pasaulio himnu, tamsos daina.
Laikykite tai amžinu gyvenimo dėsniu, įkvėpimo kriokliu.
Nėra įkvėpimo be sukrėtimo.
Kai vėl imi trokšti kiekvienos dienos, kaip nuotykio, kur niekada nežinai, kas laukia toliau, kur nėra ateities, planų ir strategijos, kur diena prasideda šeštą valandą ryto, tą pačią valandą ir pasibaigdama. Ilgiesi neužtikrintumo, žaidimo, erzinimo. Kitaip sakant, to konkretaus vieno, kurio niekada nebegalėsi turėti ar to abstraktaus bet kurio, kuris išvaduotų iš dabartinio sąstingio.
The universe is hostile?
Niekada tuo netikėjau. Tiesiog tai pasaulis, kuris yra pernelys teisingas. Kur viskas yra taip, kaip ir TURĖTŲ būti. Tu, vargšas žmogau, nieko negali pakeisti. Bent jau ten, kur iš tiesų norėtum tai padaryti.
Dievai, kaip puiku yra kartais pamatyti baltą juodoje, gėrį blogyje, grožį bjaurume. Tuomet pats sau neatrodai toks juodas, blogas ir bjaurus. Kaip gera...






photo by Jo Bradford

2011 01 10 11.54



Kai pieniškoje kavoje ištirpsta raukšlėtas rūpestis ir garsų chaose užgimsta tyla, kuri yra viduje, staiga supranti, ko tau iš tiesų reikia. Žmogaus, kuris įkvėptų iššūkiams. Ne tokiems, kuriuose privalai aukotis, bet tiems, kurie tave apdovanoja. Ir skaudu žinoti, kad tokių žmonių sutikai, bet jie nebuvo tau lemti. Tiesa pasakius, negali liautis apie tai galvoti.
Žinoma, yra ir šiltoji, geroji to pusė. Negali nustoti žavėtis. Taip nuoširdžiai ir įkvepiančiai.
Ir dėkoji dievams, kad žmogaus beveik nebėra tavo gyvenime. Nes kitaip... nesugebėtum iki galo paskandinti to žvilgsnio akių gilumoje. Nors ir žinai, kad taip nelemta, neįmanoma, netikėtina.
Jei visa, ką žmonės pasako, būtų tiesa, tikrai pasidarytų baugu. Nes kartais yra gerą jausti nors kruopelytę balto melo. Tos tiesos, kuri slepiama, kuri sustingsta ore visiems pašnekovams virš galvų ir ten pasilieka, skleisdama erdvėje savo baltus, perregimus ornamentus, nujaučiama, esanti, bet nutylima. Net jei ir įtari, kad tai, kas ištarta yra nors truputį perdėta, vistiek malonu, nes bent tam tikra dalimi tai neateina iš niekur.
Galvoje pasikartojančiai skamba spėlionės apie minčių galią. Ar ji iš tiesų tokia didelė? Ar tikrai gali minčių pagalba prisišaukti realius įvykius tokius, kokių tau reikia?Ar visgi egzistuoja ir tam nepavaldūs dalykai? Tie, kuriuos randi tik tuomet, kai nustoji ieškoti.
Kartais labai norėčiau nors akimirką būti iš tiesų tokia, kokia mane mato kiti. Tik nežinau ar įstengčiau tuo patikėti.






picture by Jo Bradford, Green Island Studios

I wish he would've said that.
You're a woman, it's not lost for you.
I wish there would be a woman to whom I would gladly come back every time. Come back home.

Ar mes turime kurti namus, į kuriuos norisi sugrįžti? Kodėl laukianti moteris visuomet buvo tokia.... epiška? Gal tik man?
Tas laukimas. Tarsi laikas sustotų, tačiau tuo pat metu lėktų, kaip dar niekuomet nėra lėkęs. Ir tai telpa jos gležname pavidale kiekvieną kartą, kai virsteli durys, kai stipriau suošia bangos, kai pasipila netikėtos snaigės.
Ar tikslas yra laukiamasis, ar pats laukimas?
Ar žmonės, kurių negali pamiršti, gyvena tik tavo galvoje, ar jie egzistuoja iš tikrųjų?

Tas keistumas, pasipilantis iš prisiminimų, iš nuotrupų, iš sąžinės graužaties. Priesaika sau, atrodo, padėjo, bet ar ilgam? O gal iš tiesų tai nieko nereiškė? Nes ar gali būti reikšminga tai, kas iš esmės būtų įvykę, tik kita forma? Ir ar tas jausmas tikras ar tai tik dar vienas miražas dykumoje pavadinimu "Aš nebesuprantu savęs"?

Atrodo, gyvenimas šiuo metu telpa lenktoje klaustuko formoje. Nors viskas taip skaidru, taip
aišku už lango. Balta? Taip, balta. Ir tiek. Ir viskas. Na, dar šalta.

Kūrybinė laisvė iš tiesų turi tą kitą pusę. Kur neprisiverčiama rašyti. Tiek tai išmokau.




painting from here

2010 11 17 16.53 Traukinys Vilnius – Kaunas

Landscape code: cosy darkness

Playing: Tim Kay – My world

... ir tiesa, kad geriausios akimirkos ateina netikėtai, kai jų visai nelauki, kai susikuri stebuklą netyčia. When you Let Go.

Kuo labiau rūpinausi, kuo labiau išgyvenau, tuo viskas atrodė sudėtingiau ir tamsiau. Tarsi oro balionas kristų iš dangaus be jokios priežasties. Jokio vėjo, tobulos oro sąlygos, pilna talpa dujų, įgudęs vairininkas ir... vis tiek krenta.

Pasirodė, kad tereikėjo tik paleisti. Palikti baliono skrydį savai eigai, nematomiems vėjams ir atmosferai. And just enjoy the Ride.

Vis dar lieka šiek tiek menkų darbelių, šiek tiek pagalvojimo, bet iš tiesų jau tegali tik mėgautis skrydžiu, aukščiu, vaizdu ir tyru oru.

Tik viena diena ir vėl norisi šokti vidury gatvės, nepaisant praeivių, traukinyje, pilname keleivių, troleibuse po pavargusios darbo dienos. Reikės leisti sau dažniau pasidovanoti kitą pasaulį. Nors vienai dienai.

Pasaulį, kuriame gali būti kvaila, nieko nežinoti ir nepažinoti. Kur leidžiama neprisiminti taisyklių, pamiršti reikalavimus. Nes tas pasaulis ne tavo. Ir nesvarbu, kur rasi tą pasaulį – kitoje pusėje žemės rutulio ar tiesiog už kampo – jis tavęs laukia.

Ir tik reiktų dar išmesti visą papildomą balastą. Tuos smėlio maišelius, pripildytus sunkiais žemiškais prisiminimais. Paleisti juos keliauti ten, iš kur atėjo.

Negaliu atsidžiaugti. Aš vėl rašau. Aš vėl šypsaus.

Tamsusis adventas man pasibaigė dar net neprasidėjęs.

Esao Andrews “Other Half of Letting Go”

2010 09 16 23.18

...ir dievai žino, tai beveik tobula, stebėti jį miegantį. Nes reikia tiek mažai, vos vieno vakaro, kad viskas vėl atsistotų į savo vėžias. Kaip traukiniai, kurie niekada nepasiklysta, tik gali netyčia nuvirsti nuo bėgių.
Matyt taip ir atsitiko, pernelyg ilgai kursuojant tuo pačiu maršrutu, galbūt išvysčius pernelyg didelį, nors ir tolygų, greitį.
Metas pokyčiui. Metas. Jau.
Ir pokytis grįžta su dalykais, kurie, būdami seniai pažįstami, yra tokie savi, tokie didžiuliai, kad nė nebeįsivaizduoji, kaip galėjai tai apleisti, pamiršti, to išsižadėti. Galvoje netelpa, vėl galiu dainuoti. Vėl galiu rašyti. Ir didžiausiu komplimentu tampa paprastas prašymas prisijungti, vos po vieno karto vėl kartu.
...ir dievai žino, tai yra tobula. Kai taip ir jauti besikaupiant džiaugsmo ašaras, vien nuo to pojūčio, kad čia, šalia.
Netyčia radau kažką, kas, net man pačiai nesuvokiama, ateina tarsi iš niekur, bet niekur ir nedingsta. Netikėta. Kartais netgi truputėlį gąsdina.
Tą trumpą 'kol kas' mane gelbėja debesys. Plunksniniai, kamuoliniai, sluoksniuoti. Įvairiausių spalvų. Kaip sakė Bodleras: "...tie praplaukiantys debesys...".
...ir dievai žino... O gal nežino?
Jau labai seniai su jais bendravau...
Bet tai darau dabar, šią akimirką, klausydamasi tylaus kvėpavimo šalia.







p.s. atsidarykit visą nuotrauką :}