69.65.85.69

2009 08 08 1.57

landscape code: blessed emptiness
playing: the Tiger lilies - Weeping Chandelier


...I was dead then alive, she was like wine...


Dead or alive - that was not very clear - she stood there again seeing, breathing, feeling, being. As if the time skimmed around some dreadful corners and there was no limit, no stopping by, no change of the route just plain backwards.
Yet there was the not. Not HER seeing, breathing, feeling, being. Decades of years vanishing in a pulsing mirage and a new one right in front of her.


Visuomet ateina tas laikas, momentas, kai matai ir nieko nebejauti. Ten tuščia. Ir lyg norėtum kažko pasigesti, dairytis aplinkui ir ieškoti tos pamestos dalelės savęs, bet ten tiesiog tuščia, taigi...
Tik visuomet yra ir tai, kas netuščia. Tarsi iš lėto, lenkdamas pirštus skaičiuotum nuo vieno iki dešimties - vis pradėdamas iš pradžių, pasiekęs dešimt.
Jei taip ženklinama tai, kas tikra, tuomet būsiu Abraomas, kuris nepaaukoja savo sūnaus.
Nors greičiausiai tai tik pleišto paliktos žymės laivo korpuse, jam jau stovint laivų statykloje po visų audrų.
Ir aš vėl nesipainiosiu į tą patį tinklą. Čia bus arba "taip" arba "ne", ir pasirinkimas ne mano.
Kiek daug mums artimi žmonės iš tiesų nutyli ir niekuomet nepasako. Kitą vertus, kaip gerai, kad to, ką nuslepiame mes patys, jie taip pat nežino.


There were no screams. There was no time. The mountain called Monkey had spoken. There was only fire. And then... nothing.

Existencial vacuum becomes the highest expressed form of creativity. After all it's not that easy to create the Great Nothing.




picture by maicen

2009 07 11 19.16

lanscape code: summer rain
playing: Placebo - English summer rain

Ir akimirką pasirodo, kad viskas stabtelėjo. Sustingo ir nejuda, net laikas sustojo. Bet tuomet sukruta šešėlis ankstyvo ryto saulės atšvaituose ant sienos. Akimirkos įspūdis transformuojasi tik į abstrakčią mintį galvoje.
Gyvenimo karuselė nenumaldomai sukasi.
Ten, kur anksčiau driekėsi išdžiuvusi, pavargusi žemė ir karaliavo dykynė, kažkas ima dygti iš naujo, stiebiasi, keroja, auga.
Tik beprotiškai keista.
Taip keista tarsi žengtum per rugių lauką tik pačiomis jų viršūnėmis, nepaliekant brydės, nenuminant nė augalėlio.
Taip keista lyg įstriža saulės šviesa apsiniaukusią dieną.
Šešiasdešimt septyni skarabėjai suka ratus aplink visą kūną balzganai švytėdami ir smėlio laikrodis byrėdamas neša laiką pirmyn, iš naujo grąžindamas faraonus, Babilono vartus, zikuratus ir senąją Eladą.
Tas pats smėlis laikrodyje, tas pats smėlis tarp pirštų.
Jaunoji Nausikaja žengia iš vandenų ir paneria į skaisčią ryto šviesą.
Guliu įsisupusi į patalus ir stebiu saulės spindulių žaismą ant sienų. Atrodo, pozityviajam vaivorykštiniam liūdesiui pavyko ištrūkti iš mano glėbio.
Vasaros valandos prisipildė kažko neišreikšto, kažko, ko aš dar nesuprantu ir ko galbūt nenorėčiau suprasti, tačiau... tai viskas, ką turiu šią akimirką ir švelni beprasmybė užliūliuoja atgal į tykų miegą.

always stays the same
nothing ever changes
english summer rain
seems to last for ages

- I'll come to your shower, I'll crawl into your bed, I'll kiss behind your ears, I'll mess up your hair - said the wind spinning between the high towers and shapes of the city. The snow glitered together with it's words and whispered tales while slowly melting.


Žodžiai, atklydę iš praeities, iš nežinios, iš niekur, kurie atskleidžia jau įvykusią realybę. Žodžiai, užkoduojantys tiesą.
Ir vistiek, negaliu nerašyti, negaliu sustoti ir pasakyti "ne". Po mėnesių sausros, po laimės krioklių, saulės vonių ir šilto lietaus jie vistiek sugrįžta, išsėlina iš užmiršto vienišo kampo, gimsta iš padrikų akimirkų, patyrimų, rikiuojasi bemiegėse naktyse ir sapnuose.
Nuo šito negaliu nusigręžti.
O ranka pakimba ore, sulaikyta nematomo, neegzistuojančio, neesančio. Nebekaupiu praeities artefaktų. Ne todėl, kad skaudėtų, keltų nepasitenkinimą ar baimę. Tiesiog didžiausias artefaktas - patirtis - jau gyvena galvoje ir širdyje ir ten skleidžia savo gležnus žiedus, stiebiasi į viršų, apraizgo mintis, ląsteles ir suteikia formą kūnams.
Bet vistiek tam tikros vietos, akimirkos, žodžiai, situacijos, kvapai turi savitą prieskonį, kuris išoriškai galbūt ir negali būti pajustas, tačiau... užsimerkus viskas bent sekundei iškyla kaip tikra, kaip druskingas jūros kvapo prisigėręs vėjas netoli žaizdotos odos.
Prisilietimams, šnabždesiams, naktims svetimame trūksta to truputėlio, kaip krislelio stebuklingo smėlio akyse prieš užmiegant. Viduje pamažu kristalizuojasi abejingumas.
Tokiais ankstyvais rytais labiausiai nekenčiu dviejų dalykų: veidrodžių ir viso gyvenimo.



I'll come to your shower, I'll crawl into your bed, I'll kiss behind your ears, I'll mess up your hair. Again and again, like mantra. I can't, I simply can't believe that.

– what do you like about me?
- Ah, now...That‘s a question....
- You‘re not gonna answer it?
- Well, let‘s take a look. Remember a person you really liked in the past...
- Why?
- Just do that...
- Mhm, so what?
- Well, now YOU tell me what did you like about him....
- Am, well... I mean... I liked...hm... I JUST liked him...
- You see?..




Vienišos naktys lieka vienišomis naktimis nepriklausomai nuo to kas ten, plačiajame pasaulyje, už tavo lovos ribų, yra ar nėra. Naktys, kupinos minčių, prisiminimų, kuriamų vaizdinių, pokalbių ir, galiausiai, sapnų, kartojasi visiškai neatsižvelgdamos į tai.
...ir kažkieno ranka tau ant liemens, ir pavasario lietus, toks tikras, toks kvepiantis. Visa tai buvo taip seniai ir kartojasi vėl ir vėl. Iš naujo.
Nors, palaukit, to niekada nebuvo iš tiesų, tai tik šneka ilgesys, tuštuma, ieškančios rankos.
Paklydimas neįmanomas, jei taip ir neišėjai į kelią.
O jei išėjai? Tik tuomet kelias išnyko?
Žinau tik vieną, visuomet liks klausimas. Kas iš tiesų yra paklydimas?




... I liked his view of life, it was a one dancing in his mind, I liked where he came from and how the surrounding changed around him still obeying only to what he‘d done. I liked those faces, like the ones well trained in a reflection of a mirror. I liked the scent of confidence and yet, confusion, all in one.
And it‘s never the big things. The only big thing is that you like.

Kai vėl atsistoji ant to paties slenksčio čia, akimirksniu galvoje nebelieka žodžių, kurie priklausytų tau. Visi, išnyrantys iš tavęs, tavo minčių, tavo gilumos tau nepriklauso, yra skolinti. Svetimi. Kalbi kitų žodžiais, jais naudojiesi ir jų svetimumas yra toks suprantamas, toks reikalingas, nes visa aplinkui nebėra tavo ir niekada tavo nebuvo. Žiūri, bet nematai, vaikštai, bet net nejauti, kad dėlioji žingsnius, pakeli rankas ir tik tada supranti, kad išvis jas pajudinai. Juokiesi, nors tavo pačios juokas skamba kaip aidas.
Ir visa, kas egzistuoja tą akimirką, čia, yra tik neapčiuopiama, išsklidusi, surakinta forma toje vietoje, kur, tikriausiai derėtų taip sakyti, turėtų būti širdis.
O tai yra taip teisinga. There‘s nothing In Between.
Pozityvusis, vaivorykštini liūdesy, sveikas ir vėl atvykęs į mano gyvenimą