69.65.85.69

Empty Bed Blues

"They slept on the ground. Ground was warm and covered in small crystals. Crystals came from sky. Sky was polka - dotted, like her childhood dress. Dress was made from linen. Linen was always the material to wrap those, who passed away."
She silently whispered the words to herself.
It was their game.


Kai skausmas tave lydi kiekviename judesyje, kiekviename žingsnyje, pajunti keistą laisvę. Nes, siekdamas bent krisleliu išvaduoti kojas, rankas, visą kūną nuo skausmo, perkeli savo dėmesį į išorę ir imi labiau gyventi tuo, kas yra už tavo ribų.
Mažos plonos kojytės, sukaustytos didžiulių grubių batų.
Pastatai, skirtingų dydžių ir formų, skendintys smoge.
Paukščių balsai, tave pasiekiantys net pro ausines ir muziką.
Labai keista laisvė.
O gal kaip tik - tokia, kokia ir turi būti.
Iš vienos pusės - besimėgaujanti neaprėpiamybe ir plūstančių detalių gausa išorėje. Iš kitos - suvaržyta ir sugniaužta skausmo veriančio viduje.
Nes kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad beveik nieko nėra vienareikšmiško.
Net pati vienatvė nėra vienaprasmė.
Ir tas, kas bent kartą ją patyrė - žino. Visiškai nebesvarbu - septynis ar septyniasdešimt septynis kartus.
Ji turi ir kitą pusę.
Tą, kuri ypatingai gaji visų menininkų, keliautojų, ieškotojų, kūrėjų ir atradėjų širdyse. Tą, kuri iš tiesų neskauda.


A game of letters to each other. Sometimes short, sometimes - almost endless. Where sentences have to end in one word and begin in the same one. This sequence sometimes is very ridiculous.
She sighed.
But they both knew. Recurring words were the ones that really mattered. The ones, that ciphered truth.

Sipping hot wine from their small flasks, they rolled glass marbles one after another down the stone stairs. The view of the whole city was in front of them, changing, shimmering, glowing in the dark.



Paskendau sapnuose ir svajonėse, kur nebežinau, kas tikra ir kas išgalvota, kur nebeesu tikra, kad trimatė laiko ir erdvės moneta apsivertė, ir ar iš lėto, bandydama išlaikyti lygsvarą, einu būtent tos pusės briauna.
Nebežinau ar žodžiai gali užšifruoti ateitį ar ją labiau veikia tyla.
Nebenoriu galvoje regėti tūkstantį kartų jau pergalvotų minčių, kurios - juk sutariau su savuoju aš - nėra geros ir teisingos.
Vis klausinėju savęs, nors iš tiesų žinau, kad daug labiau norėčiau tiesiog peršokti per laiką, per įvykius, tiesas, netiesas, klaidas, dorybes, džiugesį, šypsenas, skausmą, gailestį, realybę ir atsidurti ramybės taške, kur į jūrą leidžiasi saulė.
Man reikia rast, ieškoti negana.
Nematoma ranka glosto sprandą, tirpdydama mintis, kaip sniegą, nuo kurio jau pavargau, ir siunčia šiurpuliukus nugara žemyn. Aš jai pasiduodu.
Ras(iu).



The echo of the glass repeatedly rattling to the cold and wet stone was their music. The wine was their conversation. And the night was reading the stories from their hearts.

- I guess the things you do after you're twenty are the ones that really matter... - he said sipping hard on the rolled joint.
- Then, we're screwed.
- Probably...But if we lived up to twenty, guess it's not that easy to take us down...

Drėgmė smelkiasi į odą, į plaukus, drabužius, net į mintis. Netikrumas apsunksta, nusėda ant pačio dugno ir tingiai pasakojasi savo bėdas. Iš galvos, maždaug ties smilkiniais, traukiu plonus miglų siūlelius ir juos išskleidusi erdvėje priešais save atidžiai tyrinėju. Net tingus apsunkusio netikrumo balsas, taip pat žodžiais piešiantis miglų skraisčių raštus, netrugdo man žavėtis visu reginiu.
Miglų skraistės, ištrauktos iš galvos dar kartą primena, kad nieko negali žinoti iš tikro išskyrus pastarąjį faktą, bet šią akimirką man tai visiškai nesvarbu. Visa tai dar tik ateityje, net jei ji nubrėžta ir neišvengiama, galbūt kaip tik dėl to, nejaučiu rūpesčio.
Tikėdama tik pokyčiu, aš išvedu vieną darinį iš trijų sąvokų, jie jau reikia sudėti viską į žodžius, ir spoksau į dangų atviromis akimis, skaičiuoju debesis. Tuos nuostabius debesis, kaip sakė Bodleras.

The girl was just standing there and rethinking the words he just said. She couldn't feel her toes, the socks were all wet, but the dark night sky was all clear and it seemed the whole world, at least this block, with all the plain grey buildings, was calmly asleep. She took the joint from his hand and smiled.
- You're quite right...

- I'll come...
- Don't. You'll never learn the language. You'll never enjoy the weather. You'll never appreciate the beauty.
- You're cruel.
- I know. Simply, don't call me again.
- I...
- - - - - - - - - - - -

Skaičiuoju žolių stiebelius vėjyje. Jų tiek, kiek niekur kitur, niekaip, niekada nebūna. Viržiai ir samanos. Ledas ir ugnis. Neegzistuoja žodžiai, kuriuose tai galėtų apsigyventi, lygiai kaip neegzistuoja skaičius, kuriame tilptų žolių stiebelių šnabždesys.
Ir visa tai lėta tėkme, lėta žodžių lavina atplaukia ligi siauro tarpeklio, pro kurį veržiasi gaivi ryto šviesa.
Visa, kas baigias, grįžta į pradžią, ir visa, kas buvo, pasikartos.
Vienintelė begalybės forma.

He hang the phone.
There are wonders of the world never to be understood by some. She is one of those. So is the island.
He couldn't handle all at once.
Too much amazement that stops a beating heart and freezes the blood flow...