69.65.85.69

I am ashes where once I was fire.
 - Lord Byron

Not necessity, not desire, no, the love of power is the demon of men.
 - Friedrich Nietzche

Seduction is merely encouraging the man to do something he already wants to do.
 - Lisa Kleypas

2014 07 08 9.19 pm

Ophelia steps into the water and feels a shiver coursing through her body. Somewhere there, beneath the surface of the water, another girl opens her eyes and starts a memory - a dream - a journey. She sees his arms, follows every sculpted line and wishes - if for a moment - to become a chill that would make the hair on his body quiver. She sees him and it seems that this feeling has been there forever. And it's not overwhelming, not destroying - it is just soft and daring. Makes her want to lightly touch his cheek and smile.
She feels the tingle too. The tingle which Ophelia would have never understood. As if it never existed in her days. Or maybe it did and she chose the river because of it.
So many questions and no answers. Ophelia gives herself to the river and floats away. But he is still left there. Like a horizon in the storm, which might be unreachable, might be even an illusion, but from a distance, she has to admit, still very mesmerizing.

2013 10 17 01.14

...ir staiga vieną rytą pabudau ir susidūriau su būtybe, stebinčia mane. Šį kartą jo sparnai nebežvilgėjo žalvariu. Jie buvo variniai. Taurios, gilios metalo spalvos. Tokie didingi, bet kartu ir tokie trapūs. Nes juk varis - minkštas metalas. Taip ir nesupratau iš kur ši būtybė atsirado. Greičiausiai ją pagimdė atsitiktiniai žodžiai, nuotrupos, detalės. O gal ji atėjo iš nakties, tą valandą, kai tamsiausia - prieš aušrą.
Aš žiūrėjau į jį, o jis į mane ir tos akys buvo tokios švelnios, spindinčios, beveik vaikiškos. Tokios geros. Švelniai paglosčiau jo sparnus ir pajutau virpuliuką perbėgantį jo kūnų, švelnų virpesį. Jis dar kartą į mane pažvelgė tomis giliomis dangaus mėlynumo akimis ir aš supratau. Esu pavergta, apsėsta. Nebegaliu išbraukti šio momento iš savo minčių.
To ryto pranašystė išsipildė. Esu apsėsta, nebegaliu išmesti būtybės vario sparnais iš savo galvos. Visa esybe, visu kūnu šaukiuosi jo vardu ir visais man žinomais žodžiais, bet nieko. Ir žinau, jog kuo labiau šaukiu, tuo viskas greičiau traukiasi ir nyksta, nes visa, kas svarbu yra nepavaldu norui. Belieka tik slapta melstis praktinei žodžių magijai.
Čia noriu verkti ir liūdėti, čia šypsausi ir švyčiu. Nebesupaisau. Tik žinau, jog atradau savyje tokią kertelę, kurioje - lyg močiutės palėpėje - kartu sugyvena viskas. Tik tas Tristano ir Izoldos kardas, įsisiūbavęs ir kąrantis nuo lūbų, skaudžiai kerta ir neprileidžia nė krisleliu arčiau. Keista, kartais manau įsivaiduojanti, jog kardą už rankenos siūbuoju aš pati.
Ilgesio valandos kupinos mėlynai žaizaruojančio liūdesio - kaip jo akys -  ir dažnai nė nebežinau, kur dėtis iš jo gilumo. Niekada toks jaunas ir gležnas žiedas mano gyvenime dar nebuvo toks ryškus. Besisukdama kaip vilkelis kartoju tuos pačius vaizdus galvoje, lyg lėto kino kadrus ir nebeturiu už ko daugiau griebtis. Kraujas ir fantazija reikalauja dozės, bėgu, kliuvu ir krentu ir tame kritime vis meldžiu - sapno, o gal realybės, kai vėl pabusiu žvelgdama į būtybės vario sparnais gilias akis.
Ir kaip mantrą kartoju - kaip Odisėjas šnabždu - ryto ypatingumą tepadovanoja Itakė, ryto ypatingumą tepadovanoja Itakė,
Ryto
Ypatingumą
Tepadovanoja
Itakė!
Praktinei žodžių magijai pasimelskit ir jūs. Man jau seniai to nereikėjo, pamiršau.

2013 01 01 12.57 Sevilla

It's the uncomfortability that really gets your mind going. You find yourself not being able to sleep properly, to eat properly, to shower properly, but at the same time your mind is free of worrying about that, you're liberated from all those things. It's like nothing really binds you to the regular everyday life.
And that manifests like a completely different state of mind. Suddenly there's so much space for thinking, contemplating, broadening your mental horizons. That's what travelling gives to you. Or just a hangover sometimes.

-------"-------

And for the first time in years you find yourself overwhelmed with beauty, completely thrown by it. You're in a crowd, but you don't really feel it. It's just you and the beauty, the majestic feeling. You can't stop staring at it, finding new patterns as you go, new meaning and at the same time your mind ir surprisingly empty, detached from everything around you. The power of beauty, the full aestetic effect, impression.

-------"-------

2013 02 04 23.12

Naktinis traukinys Madridas - Barselona

Taip, galbūt, namai yra visur, kur esi tu, bet kartais baigiasi kantrybė, jėgos ir noras kurti bei palaikyti aplink save tolerancijos, ramybės ir savitumo burbulą. Ir tuomet tesinori įsikniaubti į mylimo žmogaus krūtinę ir pamiršti viską aplink. Ir tuomet tyli ašara nurieda skruostu ir nieko negali sau padaryti - tą akimirką tiesiog nesi stipri.
Tamsiausia valanda prieš aušrą yra iš tiesų yra labai tamsi. Tokia tamsi, kad norisi iki paskutiniosios suskaičiuoti likusias valandas, minutes, sekundes. Kad viskas stotų į vietas, kaip Dinai skaičiuojant šermukšnius Reinsnese. Bet pradėjus tai daryti, supranti, jog, kad ir kiek mažai būtų likę, tai vistiek tam tikra prasme bus tuščios, besielės, ilgos valandos, kurias tik norisi greičiau prastumti.
Miego trūkumas aptraukia viską apatijos migla, iš kurios nyra svetimos vizijos, pagautos paveiksluose. Bet tavyje tai palieka labai mažai. Tad vaikštai ir žiūri, labiausiai tik dėl to, jog žinai, kad greitai tai nebebus taip lengvai prieinama. O tave lydi fizinis skausmas, nejaukumo ir nepatogumo pojūtis. Ir šįsyk ne tas, kuris kelionės metu išlaisvina, bet tasai, kuris stumia net smalsumą nuo savęs, užkasdamas viską po nuobodybės smėliu.

And after all of this I am amazed
That I am cursed far more than I am praised

Francisco de Goya - Perro semihundido

2012 12 19 02.45

... ir jautiesi taip, lyg parsiduotum už sniegą, už tai, ką palikai ir ko iš tiesų net nemėgai anksčiau. Bet tai tik tiek, kiek atrandi praradimo skausme - gerai ten, kur mūsų nėra. Nebežinai, kaip ir beskaičiuoti viską, ko pasiilgai, ko jautiesi netekus ir kame nedalyvauji, ne savo noru. Taip, namai ir čia, namai visur, kur esi su savo mintim, suvokimais, potyriais. Bet neapleidžia jausmas, jog kažko trūksta. Kažkas ne taip. Ir iš to neapykanta, nepasitenkinimas kelia savo išlakius sparnus, kviečia tave į tamsą, grasina praryti ir nebepaleisti.
Taip, žinai, kad ir sugrįžus gyvenimas akimirksniu neįgaus spalvingos ir gausios prasmės, bet kažkas vistiek vilioja, traukia, šaukia lyg balsas migloje. Niekas per daug nepasikeitė - vistiek esi pernelyg protinga, pernelyg drąsi, pernelyg tiesmukiška. Ir, kartais, pernelyg paprasta. Jauti tik, kad per tiek laiko jau spėjai užsiauginti Valyrijos plieno šarvus ir bent jau niekas negali pasakyti, jog tau rūpi. Bet kažkur giliai viduje vis dar kirba ta pirmapradė liepsnelė. Visdar degina, skaudina ir retkarčiais užgauna.
Iš tos nebūties išgauni norą vaikščioti peilių ašmenimis, siūlyti kitiems tave pačią naikinančias šukes. Ir tai kartais darai su pasimėgavimu. The power of self destruction overwhelms you. Savyje labiausiai jauti tik sąmyšį, nepaaiškinamą raizgalynę, kuri čia traukia ritmingas karo giesmes, čia ramina kaip vėjas už lango.

Labiau už viską trokšti jūros, tos sūrios begalybės. Atsiduoti jai, paskęsti, nugrimzti. Užmiršti, labiau už viską, užmiršti. Ir pasiduoti galingoms srovėms, kurios neša tave neklausdamos, bet kartu švelniai. Stipriai, bet kartu užliūliuodamos.

2012 10 07 23.55 Jaén, Andalucía, España

But grace can still be found within the gale
With fear and reverence, raise your ragged sail

Šiluma tave glosto, kai eini gatve, kai sėdi ant žolės, kai iriesi pro žmonių minia. Ji visur ir čia ji kitokia. Net vėlus rudens vakaras netikėtai tau siūlo savo šiltą ir tik truputį drėgną delną. Žinai, kad tai greičiausiai tik apgaulė, migla, besileidžianti nuo kalnų, ūkas, sėlinantis iš po alyvmedžių. Bet taip norisi į tai nekreipti dėmesio, užsimerkti ir mėgautis šiltu vėju, tyla ir saule. 
Šis miestas kitoks, bet labai greitai pagauna tave ir nejučiomis kužda į ausį: "Namai, namai ir čia. Čia kaip namuose...". Truputį purvinas, truputį svetimas, truputį keistas, bet kažkuo traukiantis, užliuliuojantis ir nepaleidžiantis. Nori jį pažinti ir negali paaiškinti, kas jame tokio...tikro. 
Gal tai tiesiog tas faktas, kad niekas čia nėra tobula. Kaip niekuomet ir nebūna. Tai ne turistinėse brošiurose išdailintas kurortas, ne svajonių miestas, kurį turėtų aplankyti kiekvienas žmogus. Šis miestas tiesiog alsuoja kitokia tiesa, kitokiu gyvenimu, kitokiu ritmu. Ir jį norisi pažinti.
O dar tie kontrastai... vėjo nešiojami popiergaliai gatvėse ir maisto trupiniai prie kiekvieno suolelio, bei, lyg glotniai ir lygiai supinti merginos plaukai, į aukštį kylančios alyvmedžių alėjos. Simetriškos, apskaičiuotos, beprotiškai tvarkingos. Žmonės, kurie tau padės nė neprašyti ir tuo pačiu tie, kurie nusisuka vos išgirdę svetimą žodį. Net ir žinodami, kad tu, studente, čia atvažiavai ne atimti, bet duoti, išleisti, suteikti. Gatvės, kurių šaligatvių plytelės - visos alei vienos - kliba, bei išmoningos, preciziškos stoginės mašinoms, žibančios saulės spindulius sugeriančiomis plokštėmis. Žaliuojantys parkai, su fontanais, gyvatvorių kaskadomis ir žole, tviskančia lyg smaragdas, bei saulės išdegintos dykynės čia pat už kampo. Su pageltusiomis žolynų rykštėmis ir suskeldėjusiu dirvožemiu.