69.65.85.69

Kai vėl atsistoji ant to paties slenksčio čia, akimirksniu galvoje nebelieka žodžių, kurie priklausytų tau. Visi, išnyrantys iš tavęs, tavo minčių, tavo gilumos tau nepriklauso, yra skolinti. Svetimi. Kalbi kitų žodžiais, jais naudojiesi ir jų svetimumas yra toks suprantamas, toks reikalingas, nes visa aplinkui nebėra tavo ir niekada tavo nebuvo. Žiūri, bet nematai, vaikštai, bet net nejauti, kad dėlioji žingsnius, pakeli rankas ir tik tada supranti, kad išvis jas pajudinai. Juokiesi, nors tavo pačios juokas skamba kaip aidas.
Ir visa, kas egzistuoja tą akimirką, čia, yra tik neapčiuopiama, išsklidusi, surakinta forma toje vietoje, kur, tikriausiai derėtų taip sakyti, turėtų būti širdis.
O tai yra taip teisinga. There‘s nothing In Between.
Pozityvusis, vaivorykštini liūdesy, sveikas ir vėl atvykęs į mano gyvenimą

...button by button, zipper after zipper, string from string you see yourself slowly falling apart, dividing into pieces until there‘s nothing left just some shapes and you yourself, shapeless, siting in the corner watching mind - numbing, spirit – crushing dances of the figures. Your voice seems so distant, cold, indifferent and the blood in the veines, still left in the bodyparts is filled with unsatisfactory urge to be released, freed, untied.


Beprotiškas nuovargis nusinešantis viską, nuplaunantis net mažiausią žolės kuokštelį, gėlės lapą, medžio šakelę, paukščiai, klykaujantys vakaro danguje ir jų negyvi atvaizdai ant sienų, seku miesto ženklus, miesto mažas istorijas ir amžinai lieku jame, be išsivadavimo, be prošvaistės, ar, geriau sakyti, pašvaistės, nenugalimai skaičiuodama dienas, valandas, minutes, sekundes....
Tik iki ko?
Šaltas ledinis balsas aidintis visagalybėje kartoja, kad manęs neišgelbės nuostabiausi pažadai, subtiliausi prisilietimai, šilčiausios glamonės.
Visa tai čia - tik liga, šnekanti už mane, tik fiziologija, tik ląstelės ir kūno skysčiai, žinau, bet ledinis balsas – kaip didžiulis bokšto varpas – visur, aidintis, paskandinantis, nusinešantis.
Šimtus milijonus kartų teisi ir neklystanti - tik pragaištis atneša žodžius, eilutes, metaforas ir kristalizuotas enigmas. Tik pragaištis sugrąžina tą nesupainiojamą supratimą, kad esi, egzistuoji, tūnai šiose naktyse ir vis ilgėjantys prieblandos vakarai, tokie žadantys, liūliuojančiai šnabždantys, yra tavo rakštis, tavo skundas, tavo neišreikšta aimana, kurią dovanoji kitiems, kaip vilties krislelį, kaip sagą, kuri išlaisvina iš tramdomųjų marškinių.


...to be released, freed, untied. As well...

button by button
zipper after zipper
string from string

just in another way.

Empty Bed Blues

"They slept on the ground. Ground was warm and covered in small crystals. Crystals came from sky. Sky was polka - dotted, like her childhood dress. Dress was made from linen. Linen was always the material to wrap those, who passed away."
She silently whispered the words to herself.
It was their game.


Kai skausmas tave lydi kiekviename judesyje, kiekviename žingsnyje, pajunti keistą laisvę. Nes, siekdamas bent krisleliu išvaduoti kojas, rankas, visą kūną nuo skausmo, perkeli savo dėmesį į išorę ir imi labiau gyventi tuo, kas yra už tavo ribų.
Mažos plonos kojytės, sukaustytos didžiulių grubių batų.
Pastatai, skirtingų dydžių ir formų, skendintys smoge.
Paukščių balsai, tave pasiekiantys net pro ausines ir muziką.
Labai keista laisvė.
O gal kaip tik - tokia, kokia ir turi būti.
Iš vienos pusės - besimėgaujanti neaprėpiamybe ir plūstančių detalių gausa išorėje. Iš kitos - suvaržyta ir sugniaužta skausmo veriančio viduje.
Nes kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad beveik nieko nėra vienareikšmiško.
Net pati vienatvė nėra vienaprasmė.
Ir tas, kas bent kartą ją patyrė - žino. Visiškai nebesvarbu - septynis ar septyniasdešimt septynis kartus.
Ji turi ir kitą pusę.
Tą, kuri ypatingai gaji visų menininkų, keliautojų, ieškotojų, kūrėjų ir atradėjų širdyse. Tą, kuri iš tiesų neskauda.


A game of letters to each other. Sometimes short, sometimes - almost endless. Where sentences have to end in one word and begin in the same one. This sequence sometimes is very ridiculous.
She sighed.
But they both knew. Recurring words were the ones that really mattered. The ones, that ciphered truth.

Sipping hot wine from their small flasks, they rolled glass marbles one after another down the stone stairs. The view of the whole city was in front of them, changing, shimmering, glowing in the dark.



Paskendau sapnuose ir svajonėse, kur nebežinau, kas tikra ir kas išgalvota, kur nebeesu tikra, kad trimatė laiko ir erdvės moneta apsivertė, ir ar iš lėto, bandydama išlaikyti lygsvarą, einu būtent tos pusės briauna.
Nebežinau ar žodžiai gali užšifruoti ateitį ar ją labiau veikia tyla.
Nebenoriu galvoje regėti tūkstantį kartų jau pergalvotų minčių, kurios - juk sutariau su savuoju aš - nėra geros ir teisingos.
Vis klausinėju savęs, nors iš tiesų žinau, kad daug labiau norėčiau tiesiog peršokti per laiką, per įvykius, tiesas, netiesas, klaidas, dorybes, džiugesį, šypsenas, skausmą, gailestį, realybę ir atsidurti ramybės taške, kur į jūrą leidžiasi saulė.
Man reikia rast, ieškoti negana.
Nematoma ranka glosto sprandą, tirpdydama mintis, kaip sniegą, nuo kurio jau pavargau, ir siunčia šiurpuliukus nugara žemyn. Aš jai pasiduodu.
Ras(iu).



The echo of the glass repeatedly rattling to the cold and wet stone was their music. The wine was their conversation. And the night was reading the stories from their hearts.