69.65.85.69

- I'll come...
- Don't. You'll never learn the language. You'll never enjoy the weather. You'll never appreciate the beauty.
- You're cruel.
- I know. Simply, don't call me again.
- I...
- - - - - - - - - - - -

Skaičiuoju žolių stiebelius vėjyje. Jų tiek, kiek niekur kitur, niekaip, niekada nebūna. Viržiai ir samanos. Ledas ir ugnis. Neegzistuoja žodžiai, kuriuose tai galėtų apsigyventi, lygiai kaip neegzistuoja skaičius, kuriame tilptų žolių stiebelių šnabždesys.
Ir visa tai lėta tėkme, lėta žodžių lavina atplaukia ligi siauro tarpeklio, pro kurį veržiasi gaivi ryto šviesa.
Visa, kas baigias, grįžta į pradžią, ir visa, kas buvo, pasikartos.
Vienintelė begalybės forma.

He hang the phone.
There are wonders of the world never to be understood by some. She is one of those. So is the island.
He couldn't handle all at once.
Too much amazement that stops a beating heart and freezes the blood flow...

- Captain, are you sure you want to set sail in this hell of a weather?
- People forgive, the mother sea - never.
- You know, she waits right there on the breakwater.
- And she knows better then I do...

Visuomet galvojau, kad tikrai to noriu. Dabar, pirmą kartą, iš tiesų suabejojau ar taip yra. Suabejojau ne dėl savo norų, bet dėl to, kad norui išsipildžius tiesiog nieko nebeliks. Suabejojau apskritai viskuo.

Bet žinau kas liko. Liko sniego pusnys į kurias įkrenti, būdamas dar vaikas ir šaltutėliai varvekliai, kuriuos laižai, puikiai žinodamas - mama stebi pro langą. Liko slapta šypsena veide, kuri nusprūsta nuo lūpų visiems jau atsistojus ir palikus stalą, kai prieš tave didžiausia krūvelė monetų ir žinojimas, kad sėkmė čia niekuo dėta, net jei tie žmonės ir yra tavo geriausi draugai.

Suabejojau apskritai viskuo ir todėl man užgniaužė kvapą stebint kaip naiviai žodžius, sakinius ir situacijas dėlioja žmogus, kuris anksčiau mane visuomet sugrąžindavo atgal į žemę, kuris niekad taip ir nesuprato, ko aš ten nosimi maišau po dangų.

Akimirką, išsigandau pati savęs.

Bet tik akimirką. Tokią pačią akimirką, kaip ir visos kitos, kuri taip pat pralėks beveik nė nepastebėta ir nespėjus nė mirktelėti ją pakeis kita.

Imu galvoti, kad greitai turėsiu pakankamai žiaurumo pasielgti taip, kaip dabar trokštu labiau už viską.

Arba, kaip kad visados ir įvyksta, tas poelgis ateis savaime, aplenkdamas mano valią ir pasirinkimą.

Nes abejonė, daug geriau už visą kitą, žino faktą, kad nesi laisvas ir niekuomet nebūsi.

And I kept there waiting and counting from one to five over and over again. But he never turned back. What was I thinking? The sea never forgives. And I am proud of that. Always were.

The heart of a late passerby stopped when he saw the night creature prowling towards him in a dark alley of XVIII century London.
Three hundred years later a girl tied her hair into a small bundle just behind her back, smoothened the skirts of her tailcoat, straightened her riding boots and smiled to her absent reflection in the mirror.
The fabric still wore the scent of the lonely London lane.

Laikas subyra kaip seno pianino nusidėvėję klavišai, pavirsta dulkėmis, pakyla į orą ir išlieka tik drovaus pianisto galvoje, kurio pirštai atsimena kiekvieną garsą, niuansą, atspalvį.

Staigus, trumpas žvilgsnis ištiesia staigmeną - šypsena sušmėžuoja nejučiomis pastebėjus tą akimirkos pasimetimą ir trumputį sąmyšį.

Skaičiuoju raudonus kvadratėlius ant jo bato šono. Tą momentą visa tai priklauso man.

Ir, apskritai, viskas vis labiau ėmė priklausyti man.

Keistas laisvės pojūtis, lyg polėkis, užpildo ertmes ir paaiškina, anksčiau buvusį tokį svetimą, trumpą žodį. Vertė.

Dideli pavidalai gyvena sapnuose, saugumas skleidžiasi visuose pakampiuose, ir netikėtas švelnumas lėtai slenka nugaros išlinkiais žemyn, užpildydamas nakties valandas.

Viena dieną pabusiu šalia savo sapno.

And it's not the blood, not the rage or hunger that kept her going. Just the question. Just the will to know. And reflect the century. Every century she lived in.

2008.12.27 02:15

landscape code: snow
playing: 3epkano - Caligari! Caligari!


And then he shaved his head.
So he could proudly enter the room and say to everyone:
- I've done it just for her

Kartu su cigaretės dūmais kylu į viršų, raitausi lengvomis karšto oro gijomis ir tampu sulėtėjusio pasaulio svaiginančiu sukimusi, kurio nesulaiko net aprūdijusio metalo koriai. Kas sakė, kad žiemos dabar be sniego? Kai dangus tokio baltumo, kokį matau šiandien - sniego apstu. Tik ne ant žemės.

Pranašystės buvo ištartos ir užrašytos prieš daugelį dienų. Dabar jos pildosi.

Vadinasi, metas pradėti rašyti naujas.

Galvoje, kuri prisimena ne tik vaizdus, rikiuojasi detalės.
Šiluma
Ryto šviesos lopinėliai ant baltos siuvinėtos antklodės paviršiaus.
Pristabdytos mintys, akimirkai užfiksuoti.

Manyje viena tampa tūkstančiu ir viena.

Aš išsibursiu sau kelią ir kelkraščio medžius, turkį ir smaragdą, girgždančias supynes ir nenutylantį lietų, greitaeigį metro ir išpieštą staliuką.

Dar kartą. Mane stebina šios versmės šaltinis. Jis turėtų būti begalinis. Nes niekaip nesuprantu, kaip kitaip sugebėčiau šitiek iš jos semti.

O galvoju, kad nieko nėra begalinio.

But all I could say was:
-I liked your hair.

2008 12 03 23.34

- You are the sweet and sour truth of life...
Said the priest kissing her inner thigh.
And then he ran. Far into the woods. And prayed. And prayed. And prayed.
But it was all empty words.

Ten, kur anksčiau karaliavo žodžiai, dabar viskas išklota vaizdais.
Jie fiksuojami kaip pavieniai kadrai realybėje, kuria jau seniai nebetikiu, ir atplaukia iš fiktyvaus vandenyno, kuriuo patikėti iki galo vis nesiryžtu.
Jaučiu, kaip palengva slystu žemyn sėdynėje, galva linksta ir ieško atramos. Kaip potvynis ateina sunkumas, lipdantis akių vokus, barstantis nuovargį ant odos ir sunkinantis visą kūno tūrį.
Tada laikas sulėtėja ir kas atrodė akimirka, čia trunka pasyvią ir lėtą amžinybę.
Tu supranti vieną, o tavo kūnas kitą. Ir nieko daugiau netrokšti, kaip nepaleisti šitos būsenos.
Kažkur matytas rankinės raštas ima šokti ir raibuliuoti spalvomis, žmonės geltonomis akimis tau šypsosi ir pasakoja apie savo pasaulį, juodos katės, nagais įsirėžusios į vamzdį, slysta juo žemyn ir murkia.
Tamsūs siluetai šoka stepą aidinčiame koridoriuje.
Žmonės sako tai, ką nori girdėti.