69.65.85.69

2008 09 22 23.39

Visada (pause)
Visada viską gerai padarau didžiajame paveiksle, bet vistiek suklystu mažose detalėse.
Kai kitąkart pasistengiu nebekartoti klaidų smulkmenose, sugebu iškreipti pagrindinį vaizdą.
(loop)
Sutikau žmogų, kuris iš tiesų mokosi iš kitų žmonių klaidų. Kažin, gal galėtų išmokyti mane mokytis iš savųjų?
Baisiai norėčiau.
Dar labai norėčiau vėl rašyti. Rašyti. Nebegaliu. Mintys sukasi galvoje, sakinių nuotrupos, ištisos pastraipos, bet kai jau prisiruošiu visą tai sukelti į popierių... Nebegaliu. To tiesiog nelieka. Tarsi negalėčiau iškeisti minčių į žodžius.
O gniaužtus, spaudusius mano širdį, iškeičiau į kitus, kurie gniaužia mano laiką. Nesakau, kad tai nepadėjo, nesakau kad tai netgi nebuvo būtina. Tiesiog niekas manyje negali pasmaugti klausimo:
(whisper)
O ką jei gniaužtai būtų paprasčiausiai išnykę?
Yup, I will waste my life dreaming about having wings, rather than spend it next to the birds.
Ir vis negalėsiu patikėti, kad visa, ką taip kruopščiai susidėliojau savo galvoje iš gabalėlių, negali lygiai taip pat įvykti ir realybėje.
Ir negalėsiu sau atleisti, kad nesugebu taip kerinčiai šypsotis, kaip kad žadėjau.
Ar sudvejoju tada, kai to mažiausiai tikiuosi.
Supuosi į beprasmybę kaip į kasdienį drabužį ir savyje beprotiškai meldžiu sniego, balto, puraus sniego. Nes žemė jau pavargo, jai reikia poilsio.
Su truputėliu žvilgesio.
Again, again, again, again, again... Too much to ask?

System prompt: prospect error.
Transfer to relevant department.

2008 09 06 22.33

The stars, the movement
And the hands,
Stretched out.
Slowly sliding down
Your backbone,
Whispering words of the Genesis.
Invading dreams of pictured morning light.

Two little mud men
Joining hands
Walking on water.
Their trail slowly
Dwindles behind them
Leaving the surface
Pattern - printed.

Hiding in blankets,
Cosy sunlight,
The steam of a hot bathtub,
Sneaks in the desire
And silent understanding.
Death becomes the new beginning.
Slowly.

2008 08 28 12.02

Dar viena tuščia, tamsi naktis, be sapnų, be tiesos, be pasikartojančių vaizdinių. Ji, kontrastų principu, atveria akis.
Nuovargis.
Donkichoto, kuris pametė prasmę kovoti su vėjo malūnais.
Žmogaus, kuriam nusibodo gyventi skrydžio troškimu.
Vaiduoklio, pasmerkto amžinai klaidžioti po ūkanotą mišką.
Aš sakau: palaimintas nuovargis.
Palaiminti idiotai, nes jiems buvo dovanota begalinė laimė.
Palaiminti ir mes, nes savo begaliniame nuovargyje galime nejudėdami gulėti vienoje vietoje ir stebėti: ryškios žalumos medžių lapų sluoksnius, sienų apmušalų ornamentus, besikeičiančius vaizdus, debesų figūras.
Ir visuose šiuose raštuose įžvelgti, išskirti, suvokti ir sujungti prasmes, dėsnius, teorijas ir taisykles. Tik sau.
Aukščiausia prasmė - tebūnie visa be prasmės. Tebūnie begalinis nuovargis, alpstantis pasyvumas, trykštanti ironija, pagaunantis pesimizmas ir uždegantis negatyvumas. Tebūnie tuštuma, kurią gali užpildyti kuo tik nori iš savęs paties, savo gelmių ir aukštumų.
Gali tuo dalintis, dažniausiai be žodžių, tik su broliais ir seserimis.
Ir toliau tylėti, nes minių minios aplinkui nesupranta nieko.

2008 08 18 14.03

Mergaitė įlipo į gilaus liūdesio balutę ir nebegali išlipti. Dangumi plaukia debesys, nesuskaičiuojama daugybė jų, kai kurie netgi atsispindi balutės paviršiuje, bet tai nepadeda. Tai niekaip nepadeda išlipti.
Mato mergaitė ir praplaukiančius debesis ir jų atspindžius, mato netgi savo kojų pirštus, kuriuos karts nuo karto pajudina, bet iš balutės negali išlipti.
Stypso vidury pievos, rankose laikydama sijono kraštus ir dairosi.
Bet dangus mėlynas, pieva pilna vabzdžių ir paukštelių, giedančių ir zvimbiančių, o tolumoje tik ošiantis tamsus miškas. Ir nė vieno žmogaus.
Bėga minutės, valandos, o niekas nesikeičia. Balutė gili, o mergaitės kojos neilgos. Nieko nepadarysi. Tamsiausia valanda prieš aušrą.
Man, panašiai kaip ir mergaitei, teko panaši balutė, iš kurios negali išlipti. Tik balutė ne viduryje pievos ir dangus virš galvos ne mėlynas. Ir jau net ne balutė, o visa bala.
Viduryje pilko ir monotoniško miesto, kur grėsmingai tamsūs pastatai stiebiasi į švininį dangų aš stoviu iki kelių įsibridusi į purviną liūdesio ir agonijos balą.
O miesto gatvėmis vėjo genamos ritasi šiukšlės ir dulkių kamuoliai. Šalia – šalta mūro siena, pastatyta čia nežinia kada, aišku tik kieno.
Iki kelių stovėdama lediniame balos vandenyje turiu tik tą sieną. Vėl ir vėl skaičiuoju jos plytas, sunkias, molines plytas, ir ieškau mažiausio, menkiausio įtrūkimo, plyšelio, saulės spindulėlio iš anapus.
Man darosi šalta, mirtinai šalta, ir galvoje šmėkščioja absurdiškos mintys apie vata muštas sienas, šiltus marškinius ilgomis rankovėmis ir... taip, šinšilas. Aišku tos mintys dar pinasi su kažkada girdėtos dainos eilučių nuotrupomis: „you‘d mean so much more to me if I remembered.“, ir tai, matyt, neleidžia man pasiduoti šalčiui.
Niūniuoji sau panosėje, su skausmu traukdama ilgesio krislus iš akių, o tavo vizijose ateinanti aušra, kuri kaip mirtis sapne arba kaip krištolinės pilies princesės svajonė, kai stovi prie šaltos mūrinės sienos ledinėje agonijos baloje.
Pirštus jau atsimušei, nagus nusidraskei bandydama surasti plyšelį sienoje.

Sunkiai sekasi KAŽKUO iš vis tikėti.

Tear down the wall...

Tear down the wall!..

Tear...

2008 08 12 12.18

Pusiau paslėpta saulė lėtai slenka virš vandens paviršiaus. Švytintis mažutis rutulys pamažu keliaujantis beprotiškai arti vandens, lygaus kaip stiklas. Vos vienas krustelėjimas, vienas judesys ne į tą pusę ir... tumulas garų ir švytėjimas užgesęs amžiams.
Kūnas po vandeniu atrodo lengvas, beveik besvoris. Jame skęsti taip, lyg plūduriuotum beorėje erdvėje, o vanduo atrodo toks švelnus, minkštas.
Stebi keliaujančią saulę. Nematai, bet žinai, kad jos atspindžiai gyvena akyse. Išsiilgta, švelni šiluma slenka kaklo linija, petimi, strėnomis. Dar truputis ir pradėtum tirpti.
Bet, kad ir kiek atsipalaiduotum, net kai užsimerki, budrumas išlieka. Jis tupi viduje, kaip faraono kapą saugojanti juoda grakšti katė. Prireikus, akimirksniu ištiestum ranką, delną ir sugautum mažytę keliaujančią saulę, krentančią į vandenį. Šito niekada neleistum. Pasiryžai bet kokia kaina pusiau paslėptą saulę palydėti iki jos virsmo jaukia ir kaitria žvakės liepsna.
Taigi, egzistuoji dviejuose realybėse. Vienoje tavo materialus pavidalas gano mažytį saulės rutulį nuo jai pražūtingo vandens. O kitoje...
Kitoje prisiminimai, kaip ir svajonės viską piešia spalvomis, ryškiomis ir nežemiškomis, kurios niekada iš tiesų neegzistavo.