2011 04 10 15.49
...ir tiek daug vėjo, kad jis visur - kišenėse, užantyje, galvoje. Stiprus ir šaltas, jis sūkuriuoja aplink sužvarbusį kūną, drebina ir purto tavo pasaulį. Slapta, o retkarčiais ir garsiai, pernelyg garsiai, meldžiu vienišo šokio naktyje, spengiančios tylos, paukščio skrydžio. Meldžiu žvaigždės apsiniaukusiame danguje, kuri netikėtai, nepramanytai parodytų kelią - "Bet kur, tik ne čia".
Tik miego karalystėje atsiveria keliai į kitokio pasaulio pažinimą. Kur matai praeities įvykius pro kitą prizmę ir vistiek negali atleisti už baimę, už beprotišką baimę gyventi. Kur įvykių vadžios priklauso tau ir gali sau leisti tam blogajam veikėjui prikurpti kažką daugiau už jo blogio kaukės.
Užmarštis dažnai tampa begalybe, siaubiančia tavo kasdienybę taip, kad nė nebežinai - tyčia tai ar tik atsitiktinumas. Ir negali atleisti sau už bejėgiškumą, už nepaaiškinamą išsižadėjimą, už prasmės nebuvimą.
Atrodo, atsistočiau prie lango ir skaičiuočiau medžius alėjoje visą amžinybę. Kaip Dina. Ir pamažu grįžtų pasaulis, kurį pažįstu, kurį suprantu, kuris man pavaldus. Tik toje vietoje, kur turėtų būti širdis, vistiek žiojėtų žaižaruojantis riksmas, beprotiškai, nesuprantamai besistengiantis prisikviesti jį, tą vienintelį keliautojantį rusą, vardu Levas. Kurį vėliau, dėl to nesuprantamumo, pati ir nužudysiu.
Waiting by Gustav Klimt
[Wind]
Author: Nida /
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
