69.65.85.69

2011 01 16 16.07

Nežinau, ar įmanoma pamiršti matyti grožį detalėse, kaip ir neaišku, ar to galima išmokti. Bet ar įmanoma išvysti grožį ten, kur jo nėra, ar bent neturėtų būti?
Griūvančiose post - industrinėse erdvėse, vienodame sovietinės architektūros pilkume, siaubingai purviname, korėtame, šlapiame sniege.
Jei estetika iš tiesų tapatinama su malonumu, tai kiek malonumo yra tokiuose objektuose?
Savidestrukcijos grožis ir grožio savidestrukcija.
Komplikuotas lyrinio "Aš" vidinis pasaulis čia veržiasi į paviršių klykdamas, rėkdamas ir kriokdamas.
Laikykite tai sutrupėjusio, sukrėsto pasaulio himnu, tamsos daina.
Laikykite tai amžinu gyvenimo dėsniu, įkvėpimo kriokliu.
Nėra įkvėpimo be sukrėtimo.
Kai vėl imi trokšti kiekvienos dienos, kaip nuotykio, kur niekada nežinai, kas laukia toliau, kur nėra ateities, planų ir strategijos, kur diena prasideda šeštą valandą ryto, tą pačią valandą ir pasibaigdama. Ilgiesi neužtikrintumo, žaidimo, erzinimo. Kitaip sakant, to konkretaus vieno, kurio niekada nebegalėsi turėti ar to abstraktaus bet kurio, kuris išvaduotų iš dabartinio sąstingio.
The universe is hostile?
Niekada tuo netikėjau. Tiesiog tai pasaulis, kuris yra pernelys teisingas. Kur viskas yra taip, kaip ir TURĖTŲ būti. Tu, vargšas žmogau, nieko negali pakeisti. Bent jau ten, kur iš tiesų norėtum tai padaryti.
Dievai, kaip puiku yra kartais pamatyti baltą juodoje, gėrį blogyje, grožį bjaurume. Tuomet pats sau neatrodai toks juodas, blogas ir bjaurus. Kaip gera...






photo by Jo Bradford

2011 01 10 11.54



Kai pieniškoje kavoje ištirpsta raukšlėtas rūpestis ir garsų chaose užgimsta tyla, kuri yra viduje, staiga supranti, ko tau iš tiesų reikia. Žmogaus, kuris įkvėptų iššūkiams. Ne tokiems, kuriuose privalai aukotis, bet tiems, kurie tave apdovanoja. Ir skaudu žinoti, kad tokių žmonių sutikai, bet jie nebuvo tau lemti. Tiesa pasakius, negali liautis apie tai galvoti.
Žinoma, yra ir šiltoji, geroji to pusė. Negali nustoti žavėtis. Taip nuoširdžiai ir įkvepiančiai.
Ir dėkoji dievams, kad žmogaus beveik nebėra tavo gyvenime. Nes kitaip... nesugebėtum iki galo paskandinti to žvilgsnio akių gilumoje. Nors ir žinai, kad taip nelemta, neįmanoma, netikėtina.
Jei visa, ką žmonės pasako, būtų tiesa, tikrai pasidarytų baugu. Nes kartais yra gerą jausti nors kruopelytę balto melo. Tos tiesos, kuri slepiama, kuri sustingsta ore visiems pašnekovams virš galvų ir ten pasilieka, skleisdama erdvėje savo baltus, perregimus ornamentus, nujaučiama, esanti, bet nutylima. Net jei ir įtari, kad tai, kas ištarta yra nors truputį perdėta, vistiek malonu, nes bent tam tikra dalimi tai neateina iš niekur.
Galvoje pasikartojančiai skamba spėlionės apie minčių galią. Ar ji iš tiesų tokia didelė? Ar tikrai gali minčių pagalba prisišaukti realius įvykius tokius, kokių tau reikia?Ar visgi egzistuoja ir tam nepavaldūs dalykai? Tie, kuriuos randi tik tuomet, kai nustoji ieškoti.
Kartais labai norėčiau nors akimirką būti iš tiesų tokia, kokia mane mato kiti. Tik nežinau ar įstengčiau tuo patikėti.






picture by Jo Bradford, Green Island Studios