69.65.85.69

2010 09 16 23.18

...ir dievai žino, tai beveik tobula, stebėti jį miegantį. Nes reikia tiek mažai, vos vieno vakaro, kad viskas vėl atsistotų į savo vėžias. Kaip traukiniai, kurie niekada nepasiklysta, tik gali netyčia nuvirsti nuo bėgių.
Matyt taip ir atsitiko, pernelyg ilgai kursuojant tuo pačiu maršrutu, galbūt išvysčius pernelyg didelį, nors ir tolygų, greitį.
Metas pokyčiui. Metas. Jau.
Ir pokytis grįžta su dalykais, kurie, būdami seniai pažįstami, yra tokie savi, tokie didžiuliai, kad nė nebeįsivaizduoji, kaip galėjai tai apleisti, pamiršti, to išsižadėti. Galvoje netelpa, vėl galiu dainuoti. Vėl galiu rašyti. Ir didžiausiu komplimentu tampa paprastas prašymas prisijungti, vos po vieno karto vėl kartu.
...ir dievai žino, tai yra tobula. Kai taip ir jauti besikaupiant džiaugsmo ašaras, vien nuo to pojūčio, kad čia, šalia.
Netyčia radau kažką, kas, net man pačiai nesuvokiama, ateina tarsi iš niekur, bet niekur ir nedingsta. Netikėta. Kartais netgi truputėlį gąsdina.
Tą trumpą 'kol kas' mane gelbėja debesys. Plunksniniai, kamuoliniai, sluoksniuoti. Įvairiausių spalvų. Kaip sakė Bodleras: "...tie praplaukiantys debesys...".
...ir dievai žino... O gal nežino?
Jau labai seniai su jais bendravau...
Bet tai darau dabar, šią akimirką, klausydamasi tylaus kvėpavimo šalia.







p.s. atsidarykit visą nuotrauką :}